Mes turime 132 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:6694
mod_vvisit_counterŠią savaitę:30052
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96775

Švenčionėlių kapinėse - šabakštynai, o juose - gyvatės...

2020 m. birželio 3 d., trečiadienis, Nr.42 (1957)

„Prieš rinkimus žadėjo kapinių tvorą padaryti, dėl balso už juos pas kiekvieną į namus prašėsi, meilikavo, tačiau į valdžią patekę pažadus pamiršo ir dar pikčiurnomis pravardžiuoja“, - padejavo būrelis garbaus amžiaus švenčionėliškių senbuvių, kreipęsi į „Švenčionių krašto“ redakciją ir primygtinai kvietę apsilankyti Švenčionėlių miesto kapinėse.

Na, ką ten ypatingo pamatysi? Iš pirmo žvilgsnio pro šalį važiuojant – kapinės kaip kapinės. Tiesa, tvoros jau antra kadencija nėra, nors ir buvo žadėta... Bet, kaip sakoma: „Pažadėsi – patiešysi, netesėsi – negriešysi.“. Tačiau „ekskursiją“ surengusiems Švenčionėlių senoliams vedant į senąją kapinių dalį, akys ant kaktos ėmė lipti: žolė iki liemens, dilgėlės, ugniažolės, įvairios piktžolės, klevų atžalos veši, ant senų niekieno nebeprižiūrimų kapaviečių jau ir antkapių nuolaužos, seni vazonai, šakų krūvos riogso. Žmonės sako, kad čia jau ir gyvatės veisiasi, iššliaužia iš šabakštynų ant saulutės pasišildyti. O ateinantys savo artimųjų kapų aplankyti be guminių batų net sausiausią ir karščiausią vasaros dieną žingsnio nežengia – nežinia, kas nešienautoje žolėje ir šiukšlių krūvose tūno...

Viena iš drąsiausių moterų sakė nebeapsikentusi net merui Klipčiui skambino, tačiau sekretorė neprileido, išklausinėjo: kas tokia, iš kur, kokiu klausimu, tačiau jokio judesio iš baltų rūmų nesulaukė. Sako dar tokių apleistų kapinių Švenčionėliuose niekada nėra buvę. Kai anksčiau dirbo p. Leokadija, tokių vaizdelių kaip dabar niekas net baisiausiame sapne nesapnavo. Kapinių prižiūrėtoja kasdien čia plušėdavo pati, pasitelkdama ir seniūnijos darbininkus, ir žmonės kiek galėdami patalkindavo. „O dabar – Deveikiai. Ko iš jų pareikalausi? Jie gi valdžia. Šlagbaumus tik statyti moka“, - viltį praradę lingavo galvas švenčionėliškiai. Dažnai savo artimųjų kapelius lankantys senukai, patys sunkiai bepaeidami, kiek begalėdami ir dabar bent jau plačiau aplink savuosius žoles aprauna, apšluoja, kaimyno, kur jau artimųjų seniai nėra, aptvarko. Tačiau visų kapinių vieni patys juk nesutvarkys. O kai pagalbos kreipėsi ir į Švenčionėlių seniūną Razmį (jis dar ir Pabradės, ir Magūnų seniūno kėdes užtūpęs sėdi), tai aprėkti buvo ir pikčiurnomis išvadinti.

Viltį praradę žmonės apie kapinių tvorą jau net nesvajoja, bet labiausiai bijo, kad ir jų artimųjų kapeliai, nors ir prižiūrimi, tuoj medžių atžalomis ir piktžolėmis apeis ar kokia gyvatė besimeldžiant už mirusiuosius, neduok Dieve, įkirs...

Mūsų inf.

 
Reklaminis skydelis