Štai jau ir kalendorinės vasaros keliu pradėjome eiti. Lyg ir niekas nepasikeitė. Tas pats šėlstantis vėjas, džiovinantis ir taip mažai drėgmės gavusią žemę, o per paskutines pavasario dienas drastiškai užbaigęs sodų žydėjimą, kuris buvo toks trumpas. Pasiautėjo balta žiedlapių pūga, ir sodų žydėjimo kaip nebūta. Tiesa, viena kita obelis dar žydi, ypač ten, kur vėjo gūsiai mažiau užklysta. Ar bus šiemet obuolių? Parodys laikas, nors, kaip sakė viena pažįstama, gegužės pradžioje iškritęs sniegas gerokai pakenkė vyšnioms, kriaušėms – labai daug tuščių žiedų. Ar ne per anksti vėjai nudraskė obelų žiedus, pamatysime, kai pradės megztis obuoliukai... Nors sodų žydėjimas baigiasi, bet visu gražumu žydi alyvos. O kokie kvapai! Jau ir pakalnutės pradeda žydėti...

Keistas buvo šių metų pavasaris ne tik gamtoje, nes buvo ganėtinai šalta, gausiai pasnigo, o ir šaltukas buvo dažnas svečias, bet beveik visą kalendorinio pavasario laiką gyvenome karantino sąlygomis. Kovo vidury padažnėjus COVID-19 užsikrėtimo atvejų, buvo paskelbtas karantinas, prasidėjo suvaržymų ir apribojimų etapas. Iš pradžių apribojimai buvo labai griežti, dabar valdžia „vadeles“ po truputį atleidžia, galima judėti ir jaustis laisviau. Galima pasidžiaugti, kad mūsų rajone nebuvo rasta daug užsikrėtusių COVID-19, o ir mirčių nuo šio koronaviruso išvengta.

Kalendorinis pavasaris baigėsi, o aš norėčiau pasidalinti įspūdžiais iš paskutinės jo dienos. Šis pavasaris man kaip niekada buvo sėkmingas fotografuojant gyvosios gamtos atstovus – laukinius žvėris ir paukščius. Fotografijos fotografijomis, bet kiek emocijų būna pamačius desėtką briedžių, arba kai briedė su briedžiukais, žinoma, jau ūgtelėjusiais, išeina ant miško kelio, arba kai spėji pagauti fotoaparatu nuspausti vienintelį kadrą...

Bet šį kartą apie paskutinės 2020-ųjų kalendorinio pavasario dienos susitikimus savo pamėgtame Tverečijos kampe, kurį aš pavadinau safario vieta.

Pirmas susitikimas su ramiai besiganančia stirna įvyksta išvažiuojant iš Tverečiaus. Fotografavau gana ilgai, bet stirna į tai net nereagavo. Palikęs ramybėje ją, važiuoju toliau, ir čia pamatau gervių porą su gerviuku. Nors gamtą fotografuoju labai labai seniai, bet natūralioje aplinkoje pamatyti gervių šeimą su mažyliu pasisekė pirmą kartą. Man tai buvo didžiulė dovana. Žinoma, puikios fotografijos padaryti nepavyko, nes gerviuko galvytė vos matėsi iš didelės žolės...

Dar kartą sėkmė nusišypsojo gana greitai, kai sustojau fotografuoti išsipusčiusios pempės, iš tolo pradėjo artėti stirninas. Nepaisant to, kad net iš automobilio išlipęs ėmiau fotografuoti, stirninas vis artėjo. Porą kartų stabtelėjęs, pasižiūrėjo įtartinai ir nubėgo toliau. Beveik vienu šuoliu įveikęs važiuojamąją kelio dalį, staiga apsisukęs grįžo atgal ir dingo žydinčių rapsų lauke.

Pavažiavus kelis kilometrus, pamačiau vidur lauko tupintį didelį zuikį, kuris neapsikentęs mano fotografavimo, nuliuoksėjo toliau, bet ne per toliausiai, ir aš, pavažiavęs, padariau kelias geras zuikio fotografijas.

Buvo dar įdomus susitikimas su kurapkų porele, o galutinis sekmadienio – paskutinės šių metų kalendorinio pavasario dienos fotoobjektas – ežys Švenčionyse. Beje, ežį teko ir nuo važiuojamosios gatvės dalies ant šaligatvio nunešti ir paleisti, kad vargšas išvengtų žūties po automobilio ratais...

Štai toks buvo mano atsisveikinimas su pavasariu, o nuo vasaros pradžios dar šiek tiek švelninamos karantino sąlygos, darosi lengviau, bet dar ir apribojimų lieka. Kokia bus prasidėjusi vasara? Čia sinoptikai neapsisprendžia. Kaip tame anekdote, kai žydo vaikai orą spėdavo. Vienas sako lis, kitas – nelis. Čia ir su būsima vasara. Vieni sako, kad bus karšta, kiti – kad įprastinė. Pagyvensim, pamatysim...

Algis JAKŠTAS