Prieš trejetą mėnesių rašiau apie įdomaus likimo žmogų Jaromir Bukrejev, kurį gyvenimo vėjai atbloškė į Lietuvą. Gimtojoje Rusijoje liko sukurtas verslas, be jokio šanso sugrįžti, nes tuoj pat atsidurtų už grotų, nes dalyvavo Ukrainos kare. Dabar Jaromiras turi leidimą gyventi Lietuvoje. Leidimas tik leidimas, o kurtis reikia pradėti pačiam ir nuo nulio, nes ta parama, kurią gauna, yra mizeris, norint bent jau minimaliai patenkinti savo poreikius. Tad pasitaikius progai, kai Jaromiras svečiavosi Švenčionėliuose pas bičiulį Arnoldą, ir nutariau gauti atsakymą į klausimą, kaip galvoja toliau gyventi, ar dar kartą pakilti lyg mitiniam paukščiui feniksui iš pelenų padės didžiulė patirtis.

- Jaromirai, kiek tu laiko jau Lietuvoje?

- Jau, galima sakyti, metai, kai aš čia, bet pažįstamų žmonių beveik neturiu, išskyrus Arnoldą. Mažai ir Lietuvą pažįstu. Didžiąją laiko dalį praleidau Pabradės URC, paskui – Rukloje, o dabar reikia galvoti, kaip pačiam pradėti kurti savo gyvenimą čia, Lietuvoje.

- Kai praeitą kartą kalbėjomės, beveik nelietėme tavo gyvenimo URC.

- Ką aš galiu pasakyti. Stengiausi kuo mažiau bendrauti. Didžioji dauguma ten ilgiau ar trumpiau gyvenančių lyg žmonės iš kito pasaulio. Pagrindinis daugumos ten laikinai gyvenančių tikslas – ne leidimas gyventi Lietuvoje, o pasitaikius progai keliauti toliau į Europą. Labai mažai tokių, kurie kaip paskutinę stotelę pasirenka Lietuvą.

- Jaromirai, leidimas gyventi Lietuvoje gautas, dabar viskas tavo paties rankose?

- Taip, dabar aš pats turiu kurti savo gyvenimą iš naujo. Reikia galvoti, kaip pragyventi. Dabar Raudonasis kryžius man kompensuoja 90 eurų už buto nuomą, o buto išsinuomoti už tokią kainą tikrai nerasiu. Dabar reikia ieškotis darbo...Aš gyvendamas Rukloje išmokau už 40 eurų porą savaičių išgyventi.

- Primink, kokia tavo profesija, specialybė?

- Aš pagal išsilavinimą – inžinierius elektrikas. Bet jau seniai pagal specialybę nedirbau. Viskas jau labai labai toje srityje pasikeitė... Norint dirbti, reikia daug ką iš naujo aiškintis, gilintis į niuansus. Tada po instituto baigimo aš dirbau įvairiose pareigose, kol galų gale pradėjau kurti savo verslą. Bet nepaisant to, kad ilgą laiką nedirbau pagal specialybę, manau, nesunkiai įeičiau į vėžes, nes niekur nedingo inžinieriaus mąstymas, įgytos studijuojant žinios, - sako mano pašnekovas Jaromir Bukrejev.

- Ar sunku pradėti viską nuo nulio, kai buvo ir verslas, ir geras pragyvenimo lygis?

- Tai ne pirmas ir ne antras kartas, kai teko pradėti viską nuo nulio. Patirtis yra, nes kelis kartus buvau priverstas tai dėl vienų, tai dėl kitų priežasčių pradėti nuo nulio. Buvo ir tokių situacijų, kai ne tik nuo nulio vėl reikia viską pradėti, bet ir nuo riebaus minuso, kaip 1993-ais metais, kai Rusijoje prasidėjo „juoda“ infliacija. Tada likimas mane suvedė su armėnu, atvykusiu iš JAV. Iki šiol prisimenu jo pasakytus žodžius – nebūna padėties be išeitie. Jis padėjo išsikapstyti iš duobės, bet ir vėl greitai atsidūriau su partneriais kitoje duobėje. Tai buvo toks laikas, kai negaliojo jokie etikos kodeksai, bet ir vėl nusišypsojo sėkmė, ir mes išsikapstėme. Entuziazmo tada buvo daug ir idėjų pilna, - šyptelėjęs sako Jaromiras.

O idėjų tiek Jaromiras, tiek partneriai tikrai daug turėjo. Bet buvo ir tokių, kurie išduodavo, dingdavo su pinigais. Buvo ir reketo, ir grasinimų. Ir patį Jaromirą čečėnai buvo pagrobę ir reikalavo išpirkos 200 tūkst. dolerių. Atsipirko dviem naujais automobiliais, ir kai jau viskas lyg ir susitvarkė, lyg perkūnas iš giedro dangaus ištiko 1998 metų finansinė krizė.

- Va, tada mano kantrybė baigėsi, ir su šeima išvažiavau į JAV. Pavargau nuo tų amžinų bangavimų Rusijoje. Bet teko sugrįžti. Susirgo mama, kuri, beje, mokėsi su Gorbačiovu. Ilgai blaškiausi tarp galimybės kurti savo gyvenimą JAV ir grįžimo į Rusiją, nes mamos aš niekaip nebūčiau į JAV išvežęs. Bet buvo dar ir kitų niuansų, kurie ir lėmė sugrįžimą į Rusiją. Sugrįžęs vėl ėmiausi verslo, ir gana sėkmingai jis buvo įsuktas, dabar visa tai, kas buvo ten, už geležinės sienos, kurios peržengti aš negaliu, nes tuoj pat bus uždėti antrankiai, ir tai geriausiu atveju...

- Dabar dar kartą pradedi nuo nulio. Nulis yra nulis, o gyventi reikia. Ką galvoji daryti?

- Taip, nulis yra nulis. Dabar net kaip už nuomojamą butą neturiu kuo sumokėti, bet aš manau, kad rasiu išeitį. Svarbiausia, kad sveikata būtų gera, ir aš ką nors sugalvosiu. Svarbiausia viską gerai apmąstyti, sudėlioti visus „už“ ir „prieš“, susitvarkyti dokumentus, leidimus, patvirtinti savo turimą kvalifikaciją. Kai visa tai susitvarkysiu, ir darbai atsiras, - baigdamas mūsų pokalbį sako Jaromir Bukrejev, o aš atsisveikindamas jam palinkiu sėkmės ir kad kitą kartą, kai susitiksime, išgirsčiau žodžius „Viskas gerai, aš jau atsistojau ant kojų“. Štai toks antras pasakojimas apie tą patį žmogų, manau, kad po kurio laiko bus ir trečias – jau visai kitoks, optimistinis.

Algis JAKŠTAS