Mes turime 179 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3378
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3378
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:70101

Nalšios krašto pokalbiai. Apie krašto pažangą, kuri prasideda nuo kiekvieno iš mūsų

2020 m. birželio 13 d., šeštadienis, Nr.45 (1960)

Buvęs kultūros ministras, Seimo ir Europos Parlamento narys Šarūnas Birutis tęsia  pokalbių ciklą su žinomais žmonėmis, kilusiais iš Rytų Lietuvos ir kalbina socialinių mokslų daktarę, visuomenininkę, kultūros politikos ekspertę Eriką GODLEVSKĄ.

Šarūnas Birutis: Pradėsiu nuo to, ko klausiu visų pašnekovų. Kas gi pačią sieja su šiuo kraštu?

Erika Godlevska: Svarbiausias dalykas, turbūt, yra tai, kad tai yra mano gimimo vieta. Gimiau Cirkliškyje, nuo penkerių metų gyvenau Švenčionyse. Taigi mano vaikystė ir jaunystė buvo praleista prie ežerų ir miškuose. Tikrai labai džiaugiuosi, kad užaugau tokiame gražiame krašte, ir kad tiek daug gamtos mane supo.

 

Š. Birutis: Baigėte mokyklą Švenčionyse, išvažiavote į universitetą, po to – mokslinis darbas, verslas, visuomeninė veikla – spaustuvininkų prezidentė ir kt., kultūros  ir dar įvairiausios strategijos, Ateities visuomenės institutas, Ateities politikų akademija. Kas gi šiandien yra Erika Godlevska?

E. Godlevska: Labai sudėtinga atsakyti į šį klausimą. Turbūt – visa ta visuma. Kai per tiek metų susidedi save iš visų šių gabalėlių: kažkiek mokslininkės, kažkiek verslininkės, kažkiek visuomenininkės, kažkiek vizionierės, svajotojos, strategės. Taip ir tampi tokia asmenybe. Aš todėl ir sukūriau tarpsritinį institutą, nes mano visa gyvenimo istorija yra dažnas perėjimas iš vienos srities į kitą sritį. Supratau, kad tai yra įdomi patirtis.

Anksčiau istoriškai taip susiklostydavo, kad žmogus, jeigu įstojo mokytis į pedagoginį, tai jis ir tampa mokytoju ir 45 metus moko. Dabartiniame pasaulyje labai vertinama įvairialypė patirtis. Tais laikais, kai aš buvau studentė, man dėstytojai sakydavo, kad mąstau labai eklektiškai, bandau sujungti finansus su teise, su kažkokiais politiniais dalykais. Tai, matyt, tokia prigimtis.

Š. Birutis: Mano ankstesni pašnekovai labai daug kalbėjo apie istoriją, kultūrą, nuotaikos buvo tokios: „iš praeities stiprybę semia“. O Jūs turite Ateities visuomenės institutą. Papasakokite, kodėl daugiausiai kalbate apie ateitį ir kodėl to reikia?

E. Godlevska: Manęs dažnai klausia, kas tai per ambicija ir kas ta ateitis. Mano požiūris kaip sociologės į ateitį yra labai paprastas – kas vyksta šiuo metu, už 10 minučių jau bus praeitis. Ateitis yra tai, ką tu kuri kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Kiekvienas sprendimas nulemia tavo ateitį.

Kaip vieną pagrindinių vertybių mes išsikėlėme visuomenės pažangą. Visuomenei pažangą teikia inovatyvus mąstymas, drąsūs sprendimai, kūryba, tvarumas, darna, ekologija. Būtent šių vertybių pagrindu susibūrė tam tikra ekspertinė bendruomenė. Visi mūsų projektai, viskas, ką mes darome, yra orientuota būtent į tai.

Labai svarbu sukurti tam tikrą terpę inovatyviems žmonėms. Inovatyvūs žmonės nėra palaikomi daugumos. Inovacija yra pokyčiai, o pokytis visuomenėje priimamas nelengvai. Žmogus, kuris ateina, galbūt pasako genialią idėją, kiti pagalvoja, kad ji yra keista, negirdėta, ir ją atmeta. Bet kai tu bendrauji su tokiais pažangiais žmonėmis, jie jaučia tavo ir aplinkinių palaikymą. Ateities visuomenės institutas yra organizacija, kuri prisideda prie pažangių sprendimų visuomenėje, mūsų visi projektai su tuo susiję.

Š. Birutis: Daugumai ateities visuomenė asocijuojasi su jaunais žmonėmis, kurie yra mūsų ateitis. Ką visgi daryti vyresniems? Kaip jiems įsipaišyti į tą visuomenę, į tą ateitį? 

E. Godlevska: Kai buvau labai jauna ir ambicinga, maniau, kad pažanga yra susijusi tik su amžiumi. Vėliau supratau, kad žmogaus pažangus mąstymas yra visiškai nesusijęs su jo amžiumi. Man didžiausias pavyzdys – mano tėtis. Jam yra 70 metų. Jis moka naudotis visomis technologijomis, išsikviesti taksi per programėlę, užsisakyti internetu produktus, viskuo domisi, viską skaito, turi daug inovatyvių minčių ir idėjų.

Taigi jeigu žmogus yra veiklus, nesvarbu, ar jam yra 25, 45 ar 75 metai, jis kuo puikiausiai gali dalyvauti visuomenės gyvenime. Manau, kad ateityje žmonės neturėtų būti dalinami į senjorus ir ne. Jeigu tik žmogus turi norą dirbti, kodėl gi ne? Taip, žinoma, galbūt šie žmonės turi mažiau energijos ir sveikatos, bet neturėtų būti „nurašomi“. Raginčiau visus dirbti tiek, kiek jie turi noro. Šie žmonės yra atsakingesni, jie turi didžiulę patirtį, mato daugiau rizikų – būtent tai, ko trūksta jauniems žmonėms.

Š. Birutis: Prisiminėte tėtį,  Janą Komaišką, daugelis švenčioniškių jį pažįsta, myli ir gerbia. Tačiau Jūs šiuo metu turite ne jo, o visai kitokią pavardę – iš kur ji atsirado?

E. Godlevska: Mano tėvai abu buvo labai aktyvūs žmonės. Tai buvo laikai, kai moterys vaiko priežiūros atostogose galėjo būti tik 4 mėnesius, paskui prasidėdavo darželiai-lopšeliai, pati aš pirmaisiais metais daug laiko buvau pas močiutę. Mano močiutė yra Janina Godliauskytė, gimė, kaip ir mano mama, Molėtų rajone. Ji buvo laibai aktyvi moteris, mėgdavo organizuoti šeimos susibūrimus, šokius, dainavimus. Ilgą laiką turėjau vyro pavardę, tačiau esu jau išsituokusi daugiau nei 10 metų. Atsiklausiau tėčio, ar jis neprieštaraus, jei pasirinkčiau mane padėjusios auginti močiutės pavardę. Šviesios atminties močiutės 100 metų sukaktuvių proga paėmiau jos pavardę. Aš norėjau jai taip atsidėkoti, nes ji užaugino ne tik savo vaikus, bet ir daug prisidėjo prie 5 anūkų auginimo kiekvieną dieną dirbdama. Taigi, tapau Godlevska.

Š. Birutis: Grįžkime prie gimtinės – Švenčionių. Šiandien čia, deja, emigracija yra didžiulė, santykinai didėja „senjorų“  kartos dalis, apytuščiai kaimai, verslo ir darbo vietų labai daug nėra. Ar šis kraštas turi ateitį?

E. Godlevska: Kaip sakiau, ateitis priklauso nuo kiekvieno mūsų priimto sprendimo. Man labiausiai skaudėjo širdį, kad lietuviai Lietuvoj nežino, kur yra Švenčionys, su šiuo miestu neturi jokių asociacijų. Manau, kad žmogus nori didžiuotis vieta, kurioje gimė. Visus raginčiau susimąstyti apie Švenčionių identitetą. Čia yra tiek gražių tradicijų, vietovių, Napoleonas žygiavo šiais keliais, bet tai yra neiškomunikuota netgi pačioje Lietuvoje. 

Manau, kad ateitį turime kurti šio krašto istorijos ir kultūros pagrindais. Reikėtų atrinkti įvykius ir apie juos kalbėti, apie asmenybes, kurios čia gimė. Galbūt švenčioniškiai galėtų dalyvauti prie vizijos sukūrimo. Atradau sau formulę. Žmonės nori gyventi ten, kur yra duonos ir pramogų. Duona yra verslas, darbo vietos, o pramogos – tai kai turi vietas, kur gali tuos pinigus išleisti ir gerai praleisti laiką, pasimėgauti, pasisemti kultūros. Tai duonos ir pramogų atžvilgiu Švenčionys nėra labai patraukli vieta. Galėtų būti labiau populiarinamas turizmas. Visi žino Molėtų kraštą, tačiau kai išgirstame apie Švenčionių kraštą, visi kažkodėl pamini tik Labanoro girią. Bet yra labai daug ežerų ir viso kito.

Š. Birutis: Taigi nuo žinomumo priklauso krašto ateitis?

E. Godlevska: Pirmiausiai reikia patiems švenčioniškiams išsidiskutuoti ir nuspręsti, kuo šis kraštas yra žinomas. Kokie istoriniai įvykiai čia yra įvykę? Taip pat ir tradicijų, kultūros atžvilgiu. Tuo reikia didžiuotis patiems ir apie tai garsiai ir daug kalbėti. 

Š. Birutis: Labai gražus palinkėjimas. Gali būti, kad ta vizija ir atsiras.
E. Godlevska
: Turbūt visi švenčioniškiai norėtų prie to prisidėti, jeigu tik būtų pakviesti. Nes visi visada laukia kažkokio pakvietimo. Pati nesu sulaukusi iš Švenčionių rajono nei vieno laiško, nei vieno kvietimo.

Š. Birutis: Nežinau, nuliūdinsiu ar pradžiuginsiu, bet pasakysiu, kad daugelis pašnekovų taip pat sakė nesulaukią kvietimų panaudoti patirtį, žinias. Tikiuosi, kad šie pokalbiai „išjudins“ atsakingus žmones ir sutelks kitus  krašto patriotus, kurie pamąstys apie tai.

E. Godlevska: Labai, labai džiaugiuosi, kad apie tai šnekame – tai jau yra pažanga.

Š. Birutis: Su  mintimi, kad turime optimistinį požiūrį į šį kraštą, turime  santykinai garsių, išsilavinusių žmonių, kurie savo srityse pasiekė daug. Palinkėkime, kad tokių žmonių kaip Erika čia išaugtų dar daug ir kartu su tais „išaugusiais“ sukurtume puikų kraštą, kur galima grįžti gyventi, ar atvažiuoti gyventi, dirbti, kurti ir linksmintis.

 
Reklaminis skydelis