Birželio 14 dieną minime Gedulo ir vilties dieną. Keistas sąskambis – gedulas ir viltis. O gal ir logiška, nes net pačiomis sunkiausiomis akimirkomis žmogus gyvena viltimi, viltimi išlikti, pasveikti, sulaukti. Šią seką galima tęsti ilgai. Kiekviena okupacija palieka skaudžius randus, negyjančias stigmas atskirų žmonių širdyse, atmintyje ir tautos istorijoje.

Mūsų eros pradžioje, prieš porą tūkstančių metų gyvenęs filosofas Seneka rašė: „Žmonės, švelniausioji gyvų būtybių giminė, nesigėdija džiaugdamiesi kito krauju, pradėdami karus. Tramdome žmogžudystes ir atskirus nužudymus, o kaip su karais ir šlovę teikiančiu nusikaltimu – ištisų tautų išpjovimu?“ Praėjo 2 tūkstančiai metų, kai buvo parašyti šie žodžiai. Gyvename jau 21-ame amžiuje, bet niekas nepasikeitė, gal tik vis modernesniais ginklais žvanginama. Bet grįžkime į praeito amžiaus vidurį, kai vyko eilinis pasaulio pasidalijimas, kai nauji okupantai Lietuvoje ėmėsi trėmimų. Ištremta buvo keli šimtai tūkstančių žmonių. Buvo tremiamos ištisos šeimos. Vis mažiau lieka gyvų to baisaus ir žiauraus laikmečio liudininkų, kurių prisiminimai sujaudintų, suvirpintų jausmus. Rankose laikau tremtinės Adelės Jurevičienės dar kvepiančią spaustuvės dažais prisiminimų knygą „Iš prisiminimų skrynelės“, kurią išleido Diemedžio leidykla.

Sulaukusi 95 metų autorė iškeliavo į amžinybę, bet dar suspėjo pamatyti ir paskaityti išėjusią knygą, kurioje ir eilėraščiai, ir pasakojimai ne tik apie tremtį, bet ir gyvenimą, jausmus. Daug jaunų žmonių tremtyje sukūrė šeimas, taip nutiko ir gerb. Adelei. Jums, gerbiamieji „Švenčionių krašto“ skaitytojai ir pateikiame vieną iš Adelės Jurevičienės pasakojimų.

„Tik meilė niekur nedingo

Tai nutiko labai seniai ir ne Lietuvoje, o tolimam Urale, kur mūsų šeima buvo ištremta kartu su daugelio kitų lietuvių šeimomis. Kaip šiandien prisimenu tą vaiskų ir saulėtą, bet šaltą balandžio rytą, kai kartu su seserimi, atėjus sekmadieniui, ruošėmės vykti į rajono centrą. Tam reikėjo komendanto leidimo. Kai atskubėjome į jo kontorą, jau radome nemažai laukiančių žmonių ir prie jų prisijungėme. Netrukus priartėjo aukštas, tvirtai sudėtas vaikinas ir pasisveikinęs mane užkalbino. Žmonių apsuptyje kalba buvo „apie nieką“, bet mudviem visa tai kažkodėl patiko ir užsimezgęs žaismingas ryšys kėlė nuotaiką, trumpino laiką. Pasirodė komendantas.

Jis greitai sužymėjo norinčius važiuoti ir visi patraukėme prie traukinuko. Mudu jau nepasimetėme, o įlipus į vagoną žodelius „apie nieką“ pakeitė pokalbis, po kurio apie vienas kitą jau žinojome beveik viską. Pasiekėme miestą. Čia mano malonusis bendrakeleivis pasakė, kad greit pasimatysim, ir kiekvienas nuskubėjome savais reikalais. Maloniai nustebau, kai tos pačios dienos pavakarę rytą sutiktas vaikinas pravėrė mūsų mažo kambarėlio duris. Netęsdamas laiko svečias be jokių kalbų aplinkui, be užuominų išdėstė apsilankymo tikslą. Jis drąsiai ir be jokių dvejonių pasiūlė man savo ranką ir širdį. Aš prisiminiau skaitytus meilės romanus, ėmiau kalbėti, kad gal reikėtų padraugauti, pažiūrėti, kaip mums seksis, bet jis laikėsi savo ir paprašė manęs pagalvoti. Rytojaus dieną mes vėl susitikome, o dar kitą dieną jau skubėjome į „selsovietą“ (gyvenvietės tarybą), kur mudu ir „surašė“. „Be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų“ tapome šeima. Čia mudviem labai tiko eilutės iš S.Nėries poezijos! Ne tik be altorių ir žiedų, bet be nieko, be jokio materialaus pagrindo, pasikliaudami tik meile, viltimi ir pasitikėjimu žengėme į naują gyvenimą. Greitai gavome kambarėlį barakuose ir buvome laimingi turėdami nors kokį savo kampą. Dangus laimino mūsų gyvenimą. Viskas gerai klostėsi. Susilaukėme dviejų dukrelių ir gyvenimas įgavo naują prasmę. Sutarimas, vienas kito palaikymas švelnino buitį, gaivino ateities viltis ir jos ėmė pildytis. Sulaukėme džiaugsmingos dienos – leista grįžti į Tėvynę. Nedelsdami susiruošėme ir vedini savo dukrelėmis laimingai pasiekėme Lietuvą. Ir štai daugiau nei penki dešimtmečiai mes esame kartu. Ir vėl kaip prieš daugelį metų vieni. Seniai užaugusios dukterys paliko tėvų namus, bėgantys metai nusinešė jaunystę, gražumą, tik meilė niekur nedingo. Ji, patyrusi daugybę tremties vargų, ugnį ir vandenį, sužėrėjo naujomis spalvomis. Ir visai nesvarbu, kad mudviejų kelelis jau gerokai nuvingiavo pakalnėn. Gyvenimas nuostabus kiekvienu amžiaus tarpsniu, kai širdis pažįsta stebuklingą meilės galią.“

Užbaigti norėčiau leidėjo Dano Kaukėno knygos anotacijoje parašytais žodžiais. „Savo eilėmis ir pasakojimais ji kviečia mus sustoti, pasidžiaugti buvimu šiame pasaulyje kartu su šalia esančiais artimais žmonėmis, pasakyti vienas kitam kažką mielo, malonaus ir gero.“

Galbūt ir perskaitę gerb. Adelės ir Liudo Jurevičių susitikimo istoriją kas nors prisimins savo artimųjų pasakojimus apie tremtį. Gaila, kad didžioji dalis tokių pasakojimų ir liko tik artimųjų atmintyje, o štai Adelė Jurevičienė suspėjo tuos prisiminimus, eilėraščių ir pasakojimų forma sudėti į knygą, kuri jos artimųjų pastangų dėka išvydo pasaulį...

Algis JAKŠTAS