Mes turime 793 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3204
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14067
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:77488

Nalšios pokalbiai. Rimantas Perveneckas: „Švenčionių gamtos grožį tikrai galima „parduoti“

2020 m. birželio 20 d., šeštadienis, Nr.47 (1962)

Šarūnas Birutis, buvęs kultūros ministras, Seimo ir Europos Palamento narys, tęsia pokalbių ciklą apie Šiaurės Rytų Lietuvos istoriją ir ateities perspektyvas su įžymiais išeiviais iš Švenčionijos krašto. Šįkart kalbinamas prekybininkas, verslininkas, didžiausios Baltijos šalyse drabužių prekybos grupės vadovas Rimantas PERVENECKAS.

Š. Birutis: Kas jus, Rimantai, sieja su Švenčionimis, kokie yra atsiminimai?

R. Perveneckas: Tai mano gimtasis miestas. Jame praleidau beveik 20 gyvenimo metų. Tėvai taip pat kilę iš šio krašto: mama – iš Švenčionių, tėtis – iš Ignalinos. Vaikystėje būdavau įvairiuose kaimuose. Žinau, kodėl šis kraštas yra vertinamas, kuo jis gražus. Baigiau Zigmo Žemaičio vidurinę mokyklą, kuri yra garsi Lietuvoje.

Š. Birutis: Jaunas žmogus iš mažo miestelio tampa „Aprangos“ grupės vadovu, augina tą verslą, išplėtoja, puoselėja. Lietuvių genuose prekybininko, verslininko bruožai yra nedažni. Kas nulėmė tokią sėkmę?

R. Perveneckas: Nesiruošiau būti prekybininku, jaunystėje neplanavau, kad būsiu prekybininku. Visa širdimi buvau matematikas. Mokykloje nuo kokios 7 klasės intensyviai mokiausi matematikos, dirbau labai daug – po 6-8 valandas per dieną. Turėjau puikų mokytoją Vytautą Čepulį, švenčioniškį, daug kas jį pažįsta. 11 klasėje buvau užsibrėžęs tikslą tapti Lietuvos matematikos olimpiados nugalėtoju. Prieš tai esu užėmęs ir antrą, ir trečią vietą. Bet kadangi neišsprendžiau lengviausio uždavinio, vėl užėmiau antrą vietą. Tai užgavo mano ambicijas. Tuomet nusprendžiau stoti ten, kur bus pats didžiausias konkursas, ir pirmas egzaminas – matematika. Vilniaus universitete didžiausias konkursas tuo metu buvo į prekybos ekonomiką. Per stojimą užtrukau tik 50 minučių, nes tereikėjo išlaikyti vieną egzaminą. Taip ir įstojau. Patekau į prekybą. Vėliau likau universitete, norėjau dirbti mokslinį darbą, bet pasiūlė eiti į didmeninę prekybą, kad galėčiau diplomą nukreipti į šią sritį. Man ten labai patiko, pasiūlė labai aukštas pareigas po dvejų metų nuo universiteto baigimo – direktoriaus pavaduotojo. Taip tapau prekybos įmonės vadovu. Tiems, kurie daro karjerą, galiu pasakyti, kad visada viską lemia darbas ir tam tikra sėkmė ar sutapimai. Vietoj matematikos atėjau į prekybą. Patekau į vieną sėkmingiausių planinės ekonomikos prekybos įmonių ne tik Lietuvoje, bet ir SSRS. Man pasisekė su vadovu. Anksčiau niekas nenorėjo imti jaunimo, nes visi norėjo dirbti tarp savų. Mano vadovas, skirtingai nei kiti, rinkosi jaunimą. Dabar visi vyriausi „Aprangos“ specialistai yra iš esmės jo parinkti žmonės. Taigi tai buvo daug darbo mokykloje, universitete, po jo.

Š. Birutis: „Aprangos“ grupė yra Baltijos šalių aprangos prekybos gigantė. Kaip Jums pavyko su visais konkuruoti ir augti?

R. Perveneckas: Tapau didelės kompanijos vadovu 1988-aisiais, vos sulaukęs 28 metų, o 1990-1991 m. viskas pasisuko kita linkme. Paaiškėjo, kad viso to, ką turime, iš esmės nereikia. Buvome reikalingi planinės ekonomikos sąlygomis ir tapome visiškai nereikalingi rinkos ekonomikos sąlygomis. Pradėjome viską daryti iš naujo. Turėjome pardavinėti prekes parduotuvėms, tačiau tokių parduotuvių patys neturėjome. Taigi pradėjome pamažu atidaryti savo parduotuves. Pirmiausia pradėjome Vilniuje, paskui kituose miestuose, galiausiai ir kitose šalyse. Taip, beje, pradėjo visi dabartiniai didieji prekybininkai: „Maxima“, „Iki“, „Senukai“. Jie pradėjo nuo vienos parduotuvės. Ką darėme su kolegomis kitaip – gerą tarybinę įmonę pertvarkėme į drabužių mažmeninės prekybos tinklą. Iš buvusių prekybos bendrovių dažnu atveju liko tik pastatai, bet mums pavyko kurti. Labai daug dirbome. Kad atidarytume konkurencingas ir šiuolaikiškas parduotuves, visą dešimtmetį „naršėme“ po svarbiausias Europos ir pasaulio madų sostines: Londoną, Paryžių, Milaną, Niujorką, Diuseldorfą. Valandų valandas vaikščiojome po šių didmiesčių prekybines gatves ir prekybos centrus, analizavome viską: prekinius ženklus, parduotuvių įrangą ir apšvietimą, interjerą, vitrinų įrengimą. Visada siekėme dirbti su sėkmingiausiomis pasaulio drabužių kompanijomis, atidaryti pasaulinius standartus atitinkančias parduotuves. Mažmeninėje prekyboje norint ką nors pasiekti, reikia labai sunkiai dirbti, daug investuoti į plėtrą. Tai yra verslas, kuriame nėra didelių maržų, būtina kasdienė kryptinga veikla. Jeigu sustoji, tave aplenkia kiti.

Š. Birutis: Kiek žinau, Jūsų įmonėje dirba daugiau nei 2,5 tūkst. darbuotojų, ji atstovauja vienus žinomiausių pasaulio prekių ženklų, sukaupusi daugiau nei 30 metų patirties. Ankstesni mano pašnekovai teigė, kad Švenčionių kraštas gali būti labai patrauklus tiek gyventi, tiek turizmui, tačiau niekas nemoka šio krašto „parduoti“. Jūs – prekybininkas. Kaip jį parduoti?

R. Perveneckas: Galiu pasakyti, kad niekada čia nedarėme verslo. Mažiausias miestas, kuriame dirbome, buvo Marijampolė. Manau, kad bet kuriame miestelyje gali būti įvairių galimybių. Turime pavyzdį iš Pabradės, kur p. Sigitas Žvirblis sukūrė milžinišką įmonę, turbūt pusė to krašto šiuo metu yra su ja susiję. Užteko vieno žmogaus ir vienos sėkmingos įmonės, kad miestelio likimą pasuktų kita linkme. Švenčionyse tokio dalyko dar neatsirado, bet tai nereiškia, kad ir nebus. Manau, kad Švenčionys pirmiausia turėtų „pardavinėti“ savo gamtos grožį, ežerus turizmui. Akivaizdu, kad reikėtų eiti šia kryptimi. Pasaulyje tendencija važiuoti gyventi į didžiuosius miestus tik ryškės. Tad gamtos grožį tikrai galima „parduoti“. Šis miestelis yra arti Vilniaus – tai didžiulis pranašumas. Čia reikia tam tikrų investicijų ir lyderių, kurie ką nors sukurtų. Reikia surasti atitinkamus žmones, ir jie tikrai galės padaryti stebuklą. Man teko būti Švenčionių krašte įvairiose įmonėse, konsultavau vieną kitą įmonę.

Š. Birutis: Ko palinkėtumėte tėvynainiams, švenčioniškiams?

R. Perveneckas: Švenčionių krašte gyvena puikūs žmonės, darbštūs, užsispyrę. Žinoma, dabar jų pažįstu mažiau, bet manau, kad nedaug kas per tą laiką pasikeitė. Yra čia ir gero jaunimo, nes kai kurios mokyklos turi gilias istorines tradicijas. Manau, kad čia galima siekti žinių atkakliai dirbant, daug mokantis, išnaudojant visas galimybes šį tą pasiekti. Dideliu darbu tai tikrai įmanoma padaryti. Tiems, kurie ką nors paveldėjo, kam labai lengvai sekasi, jiems nebūtinai būna labai lengva vėliau. Taigi linkiu daug darbo ir sėkmės.

 
Reklaminis skydelis