Mes turime 245 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1631
mod_vvisit_counterŠią savaitę:6186
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:107531

Pusdienis iš mobiliosios laiškininkės Alionos Makarovos darbo laiko

2020 m. birželio 20 d., šeštadienis, Nr.47 (1962)

Kiekviena pertvarka visada sukelia nemažai prieštaringų pamąstymų, o ir nuomonių būna įvairių. Pertvarkos organizatoriai kalba apie progreso naudą, oponentai visada randa kontrargumentų. Kas buvo teisus, ginčą išsprendžia laikas.

Nemažai nuogąstavimų buvo ir prasidėjus pašto reformai kaimo vietovėse. Buvo kalbama, kad uždarius pašto skyrius kaimo vietovėse, skaitytojai liks be laikraščių, o ir korespondencija adresatus pasieks vėluodama, nes vienas mobilus laiškininkas tiesiog negalės visų darbų operatyviai atlikti. Kadangi kaimyninėje Utenos apskrityje pašto reforma buvo įvykdyta anksčiau, nemažai nusiskundimų teko išgirsti ir iš kolegų žurnalistų, nes atsiradus mobiliesiems laiškininkams, sumažėjo prenumeratorių. Kai 2019 metais buvo imta kalbėti apie pašto reformą Švenčionių rajone, ir mes su nerimu laukėme pirmosios prenumeratos rezultatų, o jie nenuvylė, liko beveik tame pačiame lygyje, o ir vėliau, karantino metu, prenumeratorių skaičius beveik nesikeitė. Gal reformą vykdantys pasimokė iš ankstesnių klaidų, ir į mobilaus laiškininko pareigas buvo rimtesnė atranka, o gal mūsų rajone dirbantys mobilūs laiškininkai tiesiog sąžiningiau atlieka savo pareigas, geriau bendrauja su žmonėmis?.. Geriausias būdas gauti atsakymus į šiuos klausimus – iš arčiau pažinti mobilaus laiškininko darbo specifiką. Tam reikia ne tik pabendrauti su tą darbą dirbančiu žmogumi, bet ir žmonėmis, pas kuriuos mobilus laiškininkas lankosi atveždamas ar laikraštį, ar laišką, ar siuntinuką. Švenčionių pašto viršininkė Rūta Igaunytė pasiūlė pabendrauti su mobilia laiškininke Aliona Makarova, kuri aptarnauja Adutiškio zoną. Su Aliona susitarėme susitikti Adutiškio miestelyje. Nuo čia prasideda jos maršrutas po miestelį ir aplinkinius kaimus ir vienkiemius.

- Mūsų darbo diena prasideda gana anksti. Susidedame tos dienos laikraščius, laiškus, kitą korespondenciją ir t. t., susidėliojam pagal maršrutą, kurį, žinoma, patys susidarome pasirinkdami optimaliausią variantą, ir pirmyn. Beveik į kiekvieną kaimą važiuojame kiekvieną dieną. Maža ko, ar mokesčius žmogus norės susimokėti, ar laikraštį užsiprenumeruoti, ar iš komercinių prekių ką nors nupirkti. Žmonės gali iš anksto paskambinti specialiu numeriu per Vilnių, o ir savo telefono numerį esu davusi, ir žmonės skambina, kartais ir maisto ar vaistų prašo atvežti, o po to jau važiuojame. Žmonės čia labai geri. Kai ėjau čia dirbti, jaudinausi, kad bus sunku, juk ir šio krašto nežinojau, prieš tai dirbau Milkuškose, irgi buvo gaila išeiti. Ten jau viską žinojau, o čia man įeiti į vėžes daug padėjo Adutiškio pašte dirbusios moterys. Esu dėkinga Astai, Ritai, Daivai. Jos mane ir su žmonėmis supažindino, ir po kaimus išvežiojo, - važiuodama pas pirmą adresatą pasakoja apie savo darbą Aliona Makarova.

Pirmoji tą dieną aplankyta buvo Nijolė Steponėnienė, kuri į mano klausimą, ar patenkinta mobilios laiškininkės darbu, atsakė:

Žinoma, patenkinti. Ir šiandien labai laukiau, nes norėjau siuntinuką atsiimti. Dabar labai gerai, visada viską pristato į namus. Nereikia eiti, klausinėti. Iš pradžių, kai buvo imta kalbėti apie tai, kad paštą uždarys, galvojome, kad bus blogai, bet išėjo atvirkščiai, - šyptelėjusi sako Nijolė Steponėnienė.

Važiuodami toliau su Aliona kalbame apie tai, kad žmonės dažnai laukia jau vien dėl to, kad nori išsikalbėti, kartais pasidžiaugti, kartais pasiguosti, nes vienatvės našta yra sunki.

- Visada, jei matau, kad žmogus nori išsikalbėti, kažką pasakyti, neskubu išeiti. Gaila, kad net Adutiškyje, kuris, pasirodo, daug didesnis nei galvojau, daug tuščių namų, o ką bekalbėti apie kaimus, kai buvusiame dideliame kaime vos po vieną ar du žmones gyvena, o yra ir tokių kaimų, vienkiemių, kur jau nieko nėra, o ir pavadinimai tik žemėlapyje belikę. Mes turime į planšetes įvestą tikslią navigaciją, su kuria ir randame reikiamus adresus. Tiesa, dabar navigacijos pagalbos man vis mažiau reikia. Jau žinau, kur koks kaimas yra, kur kuris kelias veda, kur vienas ar kitas žmogus gyvena, - kalba Aliona, važiuodama Adutiškio miestelio gatvėmis ir gatvelėmis. Jau puikiai pažįstanti Adutiškio kraštą, Aliona Makarova gyvena Švenčionyse. Ilgą laiką dirbo užsienyje, Anglijoje, o sugrįžusi dirbo Milkuškų pašte. Nuo 2019-ųjų pabaigos dirba mobilia laiškininke Adutiškio zonoje. Beje, savo laiku ir Alionos mama dirbo Švenčionių pašte, tad, galima sakyti, Aliona eina mamos pramintais takais. Kai Alionos paklausiau, kuo mobilios laiškininkės darbas įdomus, išgirdau atsakymą:

- Aš esu bendraujantis žmogus, man įdomu su žmonėmis bendrauti. Gera matyti, kaip žmonės džiaugiasi gavę laiškus. Tiesa, tų laiškų dabar labai retai būna. O ir taip važiuodama tai kokį žvėrelį pamatai, tiesa, susitikti su jais ant kelio nesinorėtų, tai gamtos reiškinį įdomų pastebi. Jau įpratau pastebėti pokyčius.

Puikiai apie mobiliosios laiškininkės Alionos Makarovos darbą atsiliepė ir mano kalbinti Miroslava Mažeiko ir Francas Bučelis. Vadinasi, pokyčiai pašto sistemoje neatnešė sumaišties, ir žmonės gauna reikiamas paslaugas tiesiai namuose. Reikia tik paskambinti ir bus viskas atvežta. Tiesa, ukmergiškis Jonas Aldonis, gyvenantis globos namuose, sakė, kad būdavo visai smagu į paštą nuėjus ir pasišnekėti, bet ir dabar gerai, visą korespondenciją gauna laiku. Kol aš kalbėjausi su Jonu Aldoniu, vienas žmogus net rusišką žurnalą „Za ruliom“ atvažiavęs užsisakė. Stebint tokį procesą, kai žmonės užsisakinėja laikraščius ir žurnalus, pagalvoji, kad ir mes ne veltui dirbame, rašome. Kaip vėliau sakė Aliona, jos zonoje daugiausiai skaitanti moteris gyvena Jakeliuose.

Važiuodami toliau su Aliona Makarova kalbame ir apie liūdnus dalykus – apie išeinančius į amžinybę žmones.

- Liūdna būna, kai atvažiavusi sužinai, kad dar vieno žmogaus nėra. Pašto dėžutėje guli nepaimti ankstesni laikraščiai... Žinote, man šitie žmonės per palyginus trumpą laiką trapo savi. Todėl ir liūdna būna, kai sužinai, jog žmogus mirė, o, va, apie gimusius vaikus per tą pusmetį kažkaip negirdėjau. Liūdna, kad ir mokykla tuštėja, - sako Aliona.

Užsukame ir į Juozo ir Reginos Semėnų sodybą. Abu gražaus amžiaus sulaukę senoliai pagal savo jėgas tvarkėsi lauke. Jie taip pat sakė esantys patenkinti mobilios laiškininkės darbu, nes ko reikia, tą atveža, ir spaudą užprenumeruoja, o tokiam amžiuj iki pašto, esančio miestelio centre, nukakti sunku. Pamatęs viename kieme lojantį šunelį, paklausiau Alionos, kaip jai sekasi susidraugauti su nepatikliais keturkojais?

- Žinote, teisus pastebėjimas, kad šunys nemėgsta laiškininkų. Kai kuriuos ir su šuniškais gardėsiais teko pratintis. Dabar laukia, kada atvažiuosiu ir, žinoma, ne tuščiomis, - juokaudama sako Aliona.

Išvažiavę iš Adutiškio miestelio, važiuojame į Linkonis. Gana nemažame kaime sutinkame tik vieną einantį žmogų ir vieną šunelį bėgantį... Iš Linkonių kelias vedė į Lazdinius, paskui – Mociškę. Kadangi važinėjome pirmą dieną, kai oficialiai buvo pasibaigęs karantinas, pasidomėjau apie darbą karantino laikotarpiu.

- Didelių sunkumų tikrai nebuvo, žmonės supratingi, žinojo, kad reikia laikytis reikalavimų. Tik komercinės prekybos nebuvo, mus pilnai ir kaukėmis, ir pirštinėmis aprūpindavo, taip kad didelio streso nebuvo...

Mociškėje, kaip, beje, ir Kavaltiškėje, pamačiau dar išlikusius pašto dėžučių blokus. Ką gi, žmonės tuos keliasdešimt metrų gali ateiti pasiimti korespondencijos. Beje, kai Alionos Makarovos paklausiau, kiek kartų per dieną tenka įlipti ir išlipti iš automobilio, ji atsakė neskaičiavusi, o šeštadienį, kai būna daugiausia laikraščių ir kitos korespondencijos, ir virš poros šimtų kartų tenka išlipti ir įlipti.

Beje, apie mobilių laiškininkų automobilius. Jie nauji, manevringi, bet jei bus tikra žiema ar pažliugs keliai ir kai kurios gatvelės, šitie automobiliai neprivažiuos iki atokesnių sodybų. Bent kai kuriose vietose reikėjo visureigių...

Gudelių kaime užsukame į Valackų sodybą. Šeimininkė pasiūlo kavos. Neatsisakome. Kol Aliona išrašinėja laikraštį, neseniai gražų 75-erių metų jubiliejų atšventęs Vladas Valacka armonika gražią melodiją sugroja, o vėliau ir dainą sudainuoja. Sunku įsivaizduoti šį žmogų be muzikos ir dainos. Atsisveikinę su svetingais šeimininkais važiuojame Jakelių kaimo pusėn, o po to ir į Adutiškio miestelį sugrįžtame. Čia atsisveikinu su mobiliąja laiškininke Aliona Makarova, kurios dar laukia nemaža maršruto dalis ir, žinoma, žmonės, laukiantys savo laiškininkės, o aš šį pasakojimą norėčiau užbaigti Alionos pasakytais žodžiais:

- Man patinka šis darbas, patinka tuo, kad gali susitikti ir bendrausi su žmonėmis. Esu patenkinta ir tuo techniniu aprūpinimu, kuris leidžia gerai atlikti savo darbą, o ir pertvarka Lietuvos pašte, manau, buvo reikalinga. Asmeniškai man smagu, kai jaučiu, kad žmonės laukia manęs, kad aš esu jiems reikalinga...

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis