Mes turime 269 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2841
mod_vvisit_counterŠią savaitę:38685
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:104300

Prezidentas, kurio inauguraciją bandė sutrukdyti

2020 m. birželio 27 d., šeštadienis, Nr.48 (1963)

Penktadienį, birželio 26 d., minimos prezidento Algirdo Brazausko dešimtosios mirties metinės. 1993 m. prezidento rinkimuose A.Brazauskas sulaukė daugiau nei 1 mln. 211 tūkst. rinkėjų palaikymo. Nė vienas vėlesnis prezidentas nėra sulaukęs tokio didelio rinkėjų palaikymo.

Apie trečdalis Lietuvos gyventojų A.Brazausko veiklą vertina geriausiai iš visų prezidentų.

 

Neabejotinas lyderis

Knygą „Epochų virsmo sūkuriuose. Algirdo Brazausko politinė biografija“ apie A.Brazauską parašę, bet visuomenei jos dar nepristatę, istorikai dr. Saulius Grybkauskas ir doc. dr. Mindaugas Tamošaitis pasakoja sudėtingą A.Brazausko virsmą iš pramonės planuotojo sovietmečiu į nepriklausomos Lietuvos politikos mohikaną. Su knygos autoriais kalbėjosi žurnalistė Eglė Samoškaitė.

Istorikų žvilgsnis dažniau būna objektyvesnis ir ne toks emocingas, negu draugų ar oponentų. Būtent istorikų vertinimu, Prezidentas Algirdas Brazauskas buvo neabejotinas lyderis, mokėjo blaiviai vertinti visuomenės troškimus, o jo dalyvavimas politikoje po nepriklausomybės atgavimo padėjo Lietuvai išvengti autoritarinės sistemos.

 

Kelias į politiką

Nuo kada A.Brazauską galima vadinti politiku? Šis klausimas kyla, nes A.Brazauskas dažnai mėgdavo pabrėžti, kad ilgą laiką užsiėmė ekonomika, pramone, ūkiniais reikalais, bet ne politika.

Savo veiklą jis pradėjo kaip inžinierius hidrotechnikas, paskui buvo statybinių medžiagų pramonės ministras, Valstybės planavimo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, Petro Griškevičiaus vadovybėje – Centro komiteto sekretorius pramonei ir statyboms (1977-1988 m.), ir, galiausiai, 1988 m. tapo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi.

Istorikas S.Grybkauskas pasakoja, kad iš esmės A.Brazauskas gali būti laikomas tikru politiku bent jau nuo 1977 m., kai tapo eiliniu Centro komiteto sekretoriumi ir kuravo pramonę bei statybas. Pasak istoriko, A.Brazauskas nebuvo tik ūkinio tipo vadovas, jis turėjo priimti sprendimus, nuo kurių daug kas priklausė.

 

Regionų politika

Lietuva visoje sovietinėje imperijoje išsiskyrė regionų politika, kuri vėliau lėmė tautinį šalies vientisumą, nes Lietuvoje buvo stabdomas sunkiosios pramonės kūrimas, orientuojamasi į lengvąją pramonę ir siekiama, kad darbo vietos nebūtų sukoncentruotos didžiuosiuose miestuose ar šalia jų. Tai reiškė, kad į Lietuvą nereikėjo pritraukti itin didelio kiekio rusakalbių darbuotojų.

„Lietuvoje labiau vystėsi lengvoji pramonė. Tai tapo svarbu, kai Lietuva 1990 metais atsiskyrė ir Maskva paskelbė ekonominę blokadą: jeigu mūsų pramonė būtų buvusi tokia kaip Latvijoje, praktiškai mus būtų ištikęs bankrotas“, – mano istorikas.

 

Bilietas į šiuolaikinę politiką

Likimas A.Brazauskui lėmė iškopti į pačias viršūnes, kai Lietuvoje prasidėjo virsmas. Sovietų Sąjunga buvo dažnai vadinama milžinu molinėmis kojomis ir tos kojos pradėjo kaip reikiant klibėti. Lietuvoje 1988 m. birželio 3 d. susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurioje buvo ir nemažai komunistų. A.Brazauskas tuo metu dar buvo eilinis Centro komiteto sekretorius, kuruojantis pramonę ir statybas.

Bet atsitiktinumas lėmė, kad 1988 m. birželio 24 d. į Katedros aikštėje vykusį mitingą iš visų valdžios atstovų buvo nusiųstas A.Brazauskas. Kodėl? Nes niekas kitas nenorėjo ten eiti.

„Niekas eiti nenorėjo, sąjūdiečių bijojo. Be to, čia buvo pusiau legalu. Leidimas mitingui kaip ir duotas, bet niekas nežinojo, kaip viskas gali pasisukti. Jei Maskva būtų keitusi politiką, A.Brazauskas būtų nukentėjęs. Bet jis nuėjo ir faktiškai savo nuėjimu, galima sakyti, legalizavo mitingą“, – pasakoja S.Grybkauskas.

Pasak istoriko, tai buvo pati mitingų pradžia, žmonės apskritai bijojo į juos eiti, baiminosi prarasti darbus ar sulaukti nemalonumų, apklausų, KGB tąsymų. Tačiau pamatę A.Brazauską visi suprato, kad persekiojama nebus.

Kodėl mitingų dalyviai teigiamai priėmė A.Brazauską, nors jis buvo komunistinės valdžios atstovas? M.Tamošaitis pasakoja, kad turime suprasti paprastą dalyką: tik dabar atrodo, kad Sąjūdis ir komunistai buvo nesutaikomi priešininkai. Iš tiesų iniciatyvinėje Sąjūdžio grupėje buvo nemažai komunistų: tai ir Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Romualdas Ozolas, Vytautas Petkevičius. Iš viso partijai priklausė 17 iniciatyvinės grupės narių.

Lietuvos komunistų partija vienijo apie 220 tūkst. žmonių.

Procesai judėjo pirmyn milžinišku greičiu ir 1989 m. Lietuvos komunistai atsiskyrė nuo Maskvos. Gruodžio mėnesį Michailas Gorbačiovas išsikvietė A.Brazauską į Maskvą – „ant kilimėlio“ prieš didžiulę delegatų auditoriją. Tokį spaudimą galėjo atlaikyti tik tokio lygmens politikas kaip A.Brazauskas. Pasak istoriko, bet kuris kitas „būtų pridėjęs į kelnes“. Grįžusį į Lietuvą A.Brazauską pasitiko gėlėmis nešini žmonės ir čia jis nebeišlaikė – pravirko.

 

Komunistų pralaimėjimas

1990 m. nuo Maskvos atsiskyrę komunistai triuškinamai pralaimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, nors pats A.Brazauskas buvo išrinktas Kaišiadoryse. Politikas tapo Kazimieros Prunskienės, tuometinės premjerės, pavaduotoju.

Tai buvo sunkus metas atsikuriančiai Lietuvai: paskelbus nepriklausomybę, Maskva Lietuvai taikė ekonominę blokadą, o A.Brazauskas įsitraukė į praktinę blokados padarinių suvaldymo veiklą.

 

Kaip išvengėme diktatūros

M.Tamošaitis mano, kad 1990-1991 m. Lietuva buvo atsidūrusi labai arti baltarusiško scenarijaus, nes sąjūdininkai labai siekė V.Landsbergio išrinkimo prezidentu, net nepriėmus Konstitucijos.

1992 m. gegužės mėnesį buvo rengiamas specialus referendumas dėl prezidento institucijos atkūrimo. Neturint Konstitucijos prezidento galios būtų buvusios neapibrėžtos. Tačiau piliečiai referendume nepalaikė iniciatyvos ir prezidento institucija atsirado kartu su Konstitucija.

„Mes buvome labai arti to, kad galėjome nueiti Baltarusijos keliu. V.Landsbergis galėjo būti kaip Aleksandras Lukašenka. Ten buvo tokios pjautynės, tokios rietenos. Tas Sąjūdis, kuris Lietuvą konsolidavo ir atvedė į nepriklausomybę, 1991-1992 m. buvo tautą skaldanti jėga“, – mano M.Tamošaitis.

 

Brazausko sugrįžimas

1992 m. Sąjūdis rinkimuose į Seimą buvo nušluotas, sugrįžo A.Brazauskas, kuris tapo Seimo pirmininku, priėmus Konstituciją, laikinai ėjo prezidento pareigas, o 1993 m. buvo išrinktas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos prezidentu.

A.Brazauskas yra vienintelis Lietuvos prezidentas, kuris nekėlė savo kandidatūros antrai kadencijai, motyvuodamas tuo, kad Lietuva turėtų sekti kitų šalių pavyzdžiu, kuriose neliko sovietinę praeitį menančių valstybės vadovų. Taip jis pareiškė, turėdamas visas galimybes laimėti rinkimus.

M.Tamošaitis teigia, kad net ir 1993 m. A.Brazauskas galėjo nebūti kandidatu prezidento rinkimuose, jei tik juose būtų dalyvavęs poetas Just. Marcinkevičius. „A.Brazauskui keli žmonės buvo neginčijami autoritetai: kardinolas Vincentas Sladkevičius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir poetas Just. Marcinkevičius“, – teigia istorikas.

Pasak M.Tamošaičio, prezidento rinkimuose A.Brazauskas dalyvavo skatinamas partiečių, jis pats tokios stiprios ambicijos neturėjo. „Kita vertus, tuo metu žiniasklaidoje buvo įsigalėjusi tendencija koneveikti buvusius komunistus, vyko tikra raganų medžioklė, todėl vienas motyvų galėjo būti siekis pademonstruoti, jog visuomenė viską vertina kitaip“, – mano istorikas.

Pats A.Brazauskas stengėsi neišsiprovokuoti, nors situacija buvo pasiekusi tokį lygmenį, kad vadinamosios „megztosios beretės“ prezidento inauguracijos metu net neįleido A.Brazausko į Arkikatedrą pro centrinį įėjimą, todėl teko naudotis šoninėmis durimis.

Koks pagrindinis A.Brazausko paveldas? Lietuvos politinėje sistemoje įsivyravo pusiausvyra tarp kairės ir dešinės. „Jeigu ne A.Brazauskas, tai Lietuvoje tikrąja to žodžio prasme būtų įsitvirtinęs dešiniųjų radikalų monopolis. Iš esmės dėl A.Brazausko atsvaros Lietuvoje susiformuoja dvi politinės jėgos. Jos gali būti blogesnės, gali būti geresnės, bet tarp jų buvo nuolatinė stabili konkurencija. Tai lėmė, kad nė viena pusė neįsigalėjo, todėl nebuvo nė vienos pusės diktato“, – reziumuoja istorikas.

 

Parengta pagal Eglės Samoškaitės publikaciją leidinyje „Socialdemokratas“.

 

Prezidentas Algirdas Brazauskas su kolegomis.

„Socialdemokrato“ nuotr.

 

2012 m. rugsėjį visą savaitę buvo minimos vienos ryškiausių Atkurtos nepriklausomos Lietuvos asmenybių Kovo 11-osios Akto signataro, Prezidento Algirdo Brazausko 80-osios gimimo metinės. Vienas jubiliejui skirtų renginių vyko Prezidento Tūkstantmečio ąžuolyne Švenčionių rajone. Prie Prezidento sodybos, testamentu paliktos dukteriai Audronei Usonienei, buvo atidengtas paminklinis akmuo su užrašu „Prezidento Algirdo Brazausko sodintas Tūkstantmečio ąžuolynas“, vyko minėjimas. 2009 m. čia ąžuoliukus sodino ir pats A.Brazauskas. Prie atidengto paminklinio akmens – jaunoji Prezidento karta – provaikaičiai, Algirdas ir Audronė Usoniai, dešinėje – buvęs Švenčionėlių urėdas Nauris Jotautas.

Redakcijos archyvo nuotr.