Mes turime 272 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2854
mod_vvisit_counterŠią savaitę:38698
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:104313

Gyvoji gamta žmogaus ir Dievo žvilgsniu

2020 m. birželio 27 d., šeštadienis, Nr.48 (1963)

Pradėkime nuo žmogui suprantamesnio dalyko – nuo to, kaip į pasaulį žvelgia jis pats. Nesakau, kad visi šitaip „žvelgia“. Bet dauguma – būtent šitaip. O dauguma, kaip esu pastebėjęs, visada mano, kad ten kur dauguma, ten ir teisybė.

Žmogus apie save yra susikūręs ir savo sąmonėje „įtvirtinęs“ pačias jam palankiausias, jį maloninančias, jį aukštinančias ir visą jo gyvenimo būdą pateisinančias teorijas. Tą jis daro sau į pagalbą pasitelkdamas ne tik mokslą, bet ir Dievą, kuris jį sukūrė ne kaip bet kokią kitą, o kaip išskirtinę gyvosios gamtos rūšį. Dievas, matai, jį pastatęs virš visų kitų gyvosios gamtos rūšių, neva taip jam tardamas: „Daviau tau protą, todėl imk ir visus kitus valdyk“. Taigi, nors ir išvarytas iš Rojaus, savo išskirtinumo būti valdovu, žmogus neatsisakė.

Žmogaus, kaip gyvosios gamtos rūšies, išskirtinumą, dauguma supranta ne kaip integruotą elementą į uždarą gyvosios gamtos rūšių grandinę, toje grandinėje atliekanti kažkokią jam skirtą funkciją. Kadangi toks požiūris į save žmogaus netenkina - nedaro jo išskirtiniu („karaliumi“) visų kitų gyvosios gamtos rūšių atžvilgiu, tai jis jį atmeta.

Iš principo sutikdamas, kad gyvosios gamtos grandinėje kiekviena rūšis sąlygoja kitos (kitų) rūšių egzistavimą, pavyzdžiui, uodai, (tiksliau – uodų lervos) yra maistas žuvims), tai žmogus save iš tos grandinės išjungia. Jis, matai, yra kažkur virš (ar šalia) tos grandinės, jis nėra nei kam nors koks „maistas“ ir egzistuoja ne „kam nors“, o pats sau dėl savęs. Religingas žmogus čia gal pasakytų, jog žmogus reikalingas tam, kad garbintų tik už jį galingesnį Dievą. Man dažnai kyla klausimas, kuris religingam žmogui, ko gero, užgauliai skambėtų: kodėl Dievui reikia, kad jį kažkas garbintų? Ar man reikia, kad mane garbintų, pavyzdžiui, koks nors paukštis, kurmis ar skruzdė?

Kalbant apie gyvąją gamtą, tai akivaizdu, kad visos gyvosios gamtos rūšys egzistuoja „rydamos“ silpnesnius už save. Žmogus, šia prasme, nėra kokia nors išimtis – jis yra pats didžiausias grobuonis ir egzistuoja rydamas kitus silpnesnius padarus. Kita vertus, visi ką nors ryjantys, yra patys ryjami už save stipresnių padarų. Todėl kas nors čia manęs gali ir paklausti: o kas ryja žmogų, kam jis reikalingas kaip maistas (ar kaip jo egzistavimo priemonė)?

Tai, kad aš negaliu atsakyti į šį klausimą, dar visiškai nereiškia, kad toks klausimas neturi atsakymo. Manau, kad kiekviena gyvosios gamtos grandinės grandis absoliučiai „nenumano“, kad ji yra kitos grandies (rūšies) egzistavimo sąlyga Ar varlės supranta, kad jos reikalingos gandrams? Nesupranta. Joms tai „neduota“ suprasti. Lygiai taip ir žmogus nesupranta, kad jis kažkam yra reikalingas. Jam tai „neduota“.

Beje, gyvosios gamtos rūšys būdamos integruotos į uždarą grandinę, religingam žmogui sudaro labai tvarkingai ir tiksliai sukurto pasaulio vaizdinį. Religingas žmogus matydamas „neišpasakytą tvarką ir tikslumą“, daro prielaidą, jog tai gali būti tik labai išmintingo kūrėjo darbas. Tuo tarpu tokia paprasta mintis, paaiškinanti tą tvarką: išlikti gali ir išlieka tik tas, kas prisitaiko prie esamų sąlygų. Tie, kurie neprisitaiko, tie paprasčiausiai išnyksta.

Algimantas MILAŠIUS