Mes turime 249 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2920
mod_vvisit_counterŠią savaitę:38764
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:104379

Istorija apie pagarbą, atminimą ir... kapines

2020 m. birželio 27 d., šeštadienis, Nr.48 (1963)

Deja, pastarųjų – amžino poilsio vietų – problemos vėl negalime išvengti

 Dar vienas skaitytojos laiškas sujaudino ir paskatino surasti kapą su kryželiu be lentelės. Paviešinus vaizdus iš Švenčionėlių (vadinamų Mėžionėlių) kapinių, sulaukėme nemažai skaitytojų atsiliepimų. Daugelis skundėsi, kad kapinėse praėjimuose veši aukšta žolė, o seniūnija tarsi pamiršo šį darbą. Pasak gyventojų, taip baisu dar niekada nebuvo.

Į redakciją skambino moteris, prieš dešimtmetį išvykusi iš Švenčionėlių į kitą rajoną. Buvusi mokytoja tebeskaito „Švenčionių kraštą“. Štai iš ko pažinsi senosios kartos inteligentus... Moteris papasakojo neįtikėtinai šiltą istoriją, daug pasakančią apie anuometinius žmonių santykius. Tik pradėjusi dirbti, ji su drauge nuomojosi kambarį pas žmones privačiame name Švenčionėliuose. Šeimininkas buvo toks nuoširdus žmogus, kad ir išsikėlusi iš jo namų, buvusi butininkė negalėjo pamiršti to gerumo, o po jo mirties ėmėsi tvarkyti kapą. Daugiau nebuvo kam. Kažkada pamilęs lietuvaitę, ukrainietis čia pasiliko. Jai mirus, neliko kam ir kapą prižiūrėti. Kol mokytoja gyveno Švenčionėliuose, nuolat lankė ir tvarkė. Iš pagarbos ir dėkingumo. Vėliau, išvykus, bent kelis kartus per metus dar atvažiuodavo, sutvarkydavo. Metams bėgant kelionės tapo sunkesnės ir retesnės, bet per Vėlines, sako, visada aplanko pagarbą pelniusio ir šiltus prisiminimus palikusio žmogaus kapą, kurį žymi kuklus kryžius be lentelės. Padeda ir draugė, bet ir jos sveikata silpsta. Kapas tikrai neapleistas, su tvorele, žaliuoja rūtos. Kur buvo akys ir sąžinė tų, kurie ant šio kapo užvertė betono luitą? Taip nežmoniškai pasielgė kažkas dar pernai, tikslaus laiko moteris net negalėjo nusakyti, bet atvykusi kaip visada uždegti Vėlinių žvakutės, negalėjo patikėti savo akimis. Per vidurį kapo riogsojo betoninio apvado stulpas. Moteris guodėsi, kad jai buvo labai skaudu tai matyti, buvo labai sukrėsta. Ji pasakojo, kad susiradusi kapinių prižiūrėtoją (jį gerai pažįsta) labai prašė, kad pašalintų nuo kapo. Pažadėjo, kad sutvarkys.

Šį pavasarį, jos paprašyta, draugė nukako į kapines aptvarkyti kapo ir rado betono gabalą, tebegulintį ant kapo. Kiek širdies skausmo būta... Buvusi mokytoja negalėjo suprasti, kaip taip galima padaryti – savo kapą tvarkant, sumesti liekanas ant kito. Lygiai taip pat ji negalinti suprasti, kaip galima pažadėti ir nieko nedaryti. Juk kapinių prižiūrėtojas turi kažkokias pareigas? Pagaliau, elementarus žmogiškumas – ištesėti pažadą.

Ko nepadarė sargas per beveik metus, buvusi kolegė suorganizavo po vienintelio skambučio. Buvusi mokytoja sakė net neprašiusi kolegės tampyti betoną, tik įspėjo, kad redakcija gali kreiptis pagalbos, jeigu nesuras kapo. Ir štai, mus pralenkusi švenčionėliškė ir betoną pašalino, ir kapą sutvarkė. Juk tai – ne kalnus nuversti, tereikia turėti atjautos ir žmoniškumo. Tokių žmonių dar yra.

Deja, to negalima pasakyti apie tuos, kurie gauna valdišką algą ir nieko nedirba. Dabartinė rajono valdžia ir jos vasalai turi geležinę „odą“ - Švenčionėlių kapinės toliau skendi žolėje iki liemens, net ta vieta, kur žmonės nuogąstavo dėl gyvačių, nepaliesta. Trijų seniūnijų vietininkui Švenčionėlių seniūnui A.Razmiui žmonių rūpesčiai ne galvoj – kalbama, kad į jo kėdę Švenčionėliuose ruošiama kita persona, dar artimesnė valdžiai, o Pabradė ir Magūnai laukia naujo, savo, seniūno. Valdžios keliai nežinomi – mauras atliko savo darbą ir...

Irena PAULIUKEVIČIENĖ

 

Nesulaukusios pagalbos, moterys pačios nutemė betono luitą nuo kapo.

Švenčionėlių kapinėse pilna tokių šabakštynų.