Jau daugiau nei pusmetį pasaulis gyvena koronaviruso arba Covid-19 kaustomoje baimėje. Visame pasaulyje ir Lietuvoje skaičiuojami tik Covid-19 užsikrėtę ir mirę nuo šio viruso žmonės, o kiek per tą laiką mirė žmonių nuo kitų ligų ir kiek mirė dėl savotiškoje saviizoliacijoje gyvenančių gydymo įstaigų laiku nesuteiktos pagalbos, lyg ir nesvarbu...

Per paskutinę parą (sekmadienį, birželio 28 d.) Lietuvoje ištyrus 1629 asmenis, nustatytas vos 1 atvejis. O iš viso per tyrimo laikotarpį, atlikus 418368 mėginių ėmimus, patvirtinta 1816 atvejų, iš kurių pasveiko 1512, serga 216, o mirė 78 žmonės. Tokie būtų skaičiai susiję su Covid-19 Lietuvoje, bet šį kartą ne apie tai, o su kokiomis problemomis dabar susiduria žmonės, susirgę kitomis ligomis. Savaitgalį teko išgirsti porą tokių istorijų. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šie pasakojimai ne apie mūsų rajono gydymo įstaigas, nors ir čia, kaip teko girdėti, visko būna.

Viena pažįstama moteris, pradėjus tinti kojai, nusprendė, kad reikia padaryti rentgeno nuotrauką, tam pritarė ir šeimos gydytoja. Va, tada ir prasidėjo vargelis, kaip patekti pas rentgenologą.

- Vargais negalais pavyko susitarti dėl laiko. Patekau ir į gydymo įstaigą. Einu koridoriumi vienui viena. Gydytojai, kaip dabar jaunimas sako, vaikšto atsipūtę. Jau grįždama atgal pamačiau senutę prie okulisto laukiančią. Vis ne viena, - pagalvojau. O pasirodo, ta senutė turėjo daug vargo, kol pateko į pastatą. Nes seni žmonės nesugebėjo perskaityti, kas parašyta, kad reikia spausti mygtuką ir taip iškviesti kažką iš personalo. Gerai, kad atsirado žmogus, žinantis tvarką ir jai padėjo, - pasakoja savo nuotykius moteris.

Kiti du atvejai kur kas sunkesni, nes kalba eina apie onkologiją. Žmogus, pajutęs įtarimą, kad gali būti onkologinė liga, ir taip patiria šoką, o čia nei pas šeimos gydytoją, nei vėliau į onkologijos ligų centrą negali pakliūti. Kiek sugaišta laiko, kai kiekviena minutė brangi. Taip per didžiausius vargus žmogų paguldė, bet kiek atvejų, kai laiku nesuteikta pagalba žmogui kainavo gyvybę. Ne apie vieną tokį atvejį teko skaityti žiniasklaidos pranešimuose. Kai imi mąstyti apie tai, kad medicinos įstaigos saviizoliacijoje, ir, matyt, med. personalas jaučiasi visai neblogai. Su pacientais vargti nereikia, o pinigėliai tai mokami, ir dar norisi didesnių. Juk karantino sąlygomis dirbama! Tik klausimas, už ką tie didesni atlyginimai turi būti mokami, jei ligonių nepriima, jei atidedamos operacijos. Susidaro įspūdis, kad ministras Veryga jau nesuvaldo medicinos įstaigų. Niekas nekreipia dėmesio į jo raginimą, kad medicinos įstaigos pradėtų normaliai dirbti. Dabar toks keistas paradoksas, nors medicinos įstaigos labiausiai aprūpintos apsaugos priemonėmis, bet ten bene dažniausiai užsikrečiama Covid-19. Dabartiniu laiku, ko gero, labiausiai reikia bijoti, kad rimtai nesusirgtum, nes, kaip sakė vienas geras pažįstamas, patekęs į ligoninę turi didelę tikimybę ir koroną pasigauti... Taip, Covid-19 – rimtas išbandymas visam pasauliui, bet nereikia pamiršti, kad ir kitomis ligomis serga žmonės, ir miršta ne vienetais, o šimtais tūkstančių. Štai PSO duomenimis nuo paprasto gripo kasmet miršta nuo 300 tūkst. iki 600 tūkst. žmonių. Dabar nuo koronaviruso Covid-19 mirusių skaičius panašus... Beje, tuo laiku, kai medicinos įstaigos užsidarė laukdamos koronos protrūkio, nors ir su apribojimais, bet dirbo prekybos centrai, parduotuvės. Pardavėjos aptarnavo pirkėjus be apsauginių kostiumų, tik su kaukėmis ir pirštinėmis. Ir kažkaip buvo išvengta užsikrėtimų Covid-19 protrūkių prekybos vietose. Taip, buvo pora atvejų, bet tai mizeris palyginus su tuo, kiek žmonių per dieną apsilankydavo parduotuvėse...

Štai toks gyvenimas keistoje iškreiptų veidrodžių šalyje, kai tie, kas turėtų gydyti, bando atsiriboti nuo sergančių. Kai Covid-19 tampa svarbiausiu susirgimu, o onkologija, širdies ligos ir kita jau tik po to. Galbūt baimės akys didelės, net už pačią baimę didesnės...

Algis JAKŠTAS