Mes turime 306 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:38
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16239
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92269
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Po mūsų tikrai nebebus mūsų...

2020 m. liepos 4 d., šeštadienis, Nr.50 (1965)

Kaime gyvenusi mano mama turėjo draugę Elžbietą. Gyveno abi netoli viena kitos, labai gražiai sutarė, dalijosi žolynų sėklomis, daržovėmis ir, tikrai žinau, nė dienos neištverdavo viena be kitos. Kadangi žinojau, jog mama draugei nunešdavo dalį skanėstų, kuriuos aš jai atveždavau, tai stengdavausi pripirkti jų tiek, kad abiem užtektų.

Mano mama buvo silpnesnės sveikatos, todėl draugė jai atnešdavo miško uogų (nes labai mėgo uogauti, o ir miškas buvo labai netoli), pieno (vis dar laikė karvutę), medaus (nežinau iš kur gaudavo).

Kai mano mama mirė, Elžbieta nė neprašyta prižiūrėjo jos kapą. Tai žinodama (didelei savo gėdai turiu prisipažinti, kad aš tuo piktnaudžiavau), aš retokai nuvažiuodavau į tėviškę. Bet jau kai išsiruošdavau, tai visada su pilnu krepšiu lauktuvių Elžbietai.

Elžbieta buvo vienišė, nors pavardė – ištekėjusios moters. Aš niekada nemačiau jos vyro, net nieko apie jį negirdėjau. Neturėjo ji ir vaikų. Nieko nežinau apie jokius jos giminaičius.

Prieš dvejus metus man paskambino kaimo seniūnaitė ir pasakė, jog mirė Elžbieta, o ją palaidoti paprasčiausiai nėra kam. Mane, žinoma, nustebino tas pranešimas, bet dvejojau tik akimirką – taigi kad tikrai daugiau nėra kam...

Dar didesnis netikėtumas buvo tas, kad jos dviejų kambarių ir mažos virtuvytės namelis testamentu paliktas man...

Į tą namelį ilgai net kojos nekėliau. Tuo labiau, jog žinojau, kad jis užrakintas, o kas turi raktą net supratimo neturėjau. Kartą lankant mamos ir, žinoma, Elžbietos kapą, prie manęs priėjo jauna moteris, pasisakė esanti seniūnaitė ir padavė man paveldėto namo raktus. Tai ir nuėjau...

Čia viskas buvo taip, tarsi Elžbieta tik trumpam kažkur išėjusi: kuklu, tvarkinga ir netgi nedaug dulkių, nusėdusių ant jos baldelių. Sėdėjau ant palangėje esančios sofos ir mintimis perbėgau visą Elžbietos gyvenimą. Žinoma, tiek, kiek aš pati prisiminiau.

Kukliau gyventi gal buvo netgi neįmanoma. Aš ją prisimenu visada vilkinčią išblukusia suknele, išretėjusius plaukus apsirišusią balta skarele su smulkiomis gėlytėmis, o arbatą ji gerdavo iš puodelio nudaužta ąsele. Daugybę metų valgydavo iš tos pačios lėkštutės, naudodavo tą patį emaliuotą dubenėlį sriubai, šaukštelius iš aliuminio. Pasipuošdavo ji labai retai – tik per metines šventes išsiruošusi į bažnyčią.

Elžbieta gyveno iš labai kuklios pensijos, todėl tikrai neišlaidavo, nes nebuvo iš ko. Tą bylojo ir kuklutis namelis su nagingo staliaus darytais baldais.

Tiesa, aš kažkodėl niekada nebuvau buvusi antrajame Elžbietos namo kambaryje. Jei nueidavau pas ją, tai visada kalbėdavomės virtuvėje (nes iš prieangėlio durys vedė tiesiai į ją), o durys iš virtuvėlės vedė tiesiai į vienišės „universalų“ kambarį: čia buvo jos lova, televizorius, ant sienų kabėjo šventi paveikslai. O į už sienos esantį „gerąjį“ kambarį Elžbieta matyt retai nueidavo.

Sėdėjau šiame kambaryje, žiūrėjau į dviejuose bufetėliuose išdėliotus puodukus, arbatos servizą, lėkštutes, taures ir taureles ir galvojau – kažin, ar kada nors ji juos panaudojo. Tikriausiai tausojo kažkokiai ypatingai progai, kažkokiam labai garbingam svečiui. Maža ką...

Labai nedrąsiai pravėriau seniai nevarstytos spintos duris: lentynose – namie austos lovatiesės, paklodės iš tikro lino, patalynės komplektai dar netgi su etiketėmis, keletas kilpelinių rankšluosčių, nauji užvalkaliukai, apatinis trikotažas su etiketėmis, kuriose nurodyta kaina... rubliais...

Nė pati nepajutau, kaip apsipyliau ašaromis. Juk ji šitaip tausojo visa tai, ką aš čia išvardinau. Net įsivaizdavau, kaip ji nuvalo dulkeles, kaip vėl viską sudėlioja į vietas, kaip kruopščiai viską uždangsto. Taupė. O kam dabar viso to reikia? Kur viską dėti? Išmesti rankos nekyla. Vienam pasiūliau, kitam – dievagojasi, kad visko savo turi į valias, todėl tikrai nieko nereikia...

Nežinau, kiek laiko aš taip ir sėdėjau. Net ašarų nešluosčiau. Kažkoks gyvenimo trapumo jausmas tarsi prikaustė prie sofos. Bėgi, skubi, leki per gyvenimą, viso norisi, visko labai reikia, o rezultatas štai koks...

Parvažiavusi namo vis dar negalėjau nurimti. Užsikaičiau puodelį kavos (nors paprastai vakarais aš jos negeriu), susiraičiau ant minkštasuolio (šitą kambario vietą juokais vadinu apmąstymų kampeliu) ir įsistebeilijau į priešais mane esančios sienos visą plotą užimančią sekciją. Taigi ir čia prikrauta krištolinių indų, pietų servizas netgi ne vienas, o taurių, taurelių, stiklinių – dešimtys. Kada aš visa tai naudojau paskutinį kartą? Ką ten kalbėti apie paskutinį, kai gal net pirmojo nebuvo... Juk visi pirko, visi stumdėsi eilėje, tai ir aš neatsilikau...

O kiek dovanų per ilgoką gyvenimą gauta! Kiekviena didesnė ar mažesnė dovana (pastatoma ar ant sienos kabinama) sukelia tokius mielus prisiminimus, kad irgi ašaros rieda. Ypač tada, jei dovanotojo jau nebėra tarp gyvųjų.

Kiek daug kambaryje man mielų daiktelių, netgi visiškų niekučių, bet labai brangių kita prasme –  prisiminimas apie išėjusius arba seniai toli išvykusius. Man visa tai labai brangu. Jei kas man matant sugalvotų juos išmesti ar sunaikinti, širdis plyštų...

O kai manęs nebebus? Juk taip atsitiks. Kas tada? Puikiai žinau, kad mano vaikams ir jau suaugusiems anūkams mano relikvijos – šiukšlės, tiesiog tik išmesti tinkamos. Tikiu, kad taip ir bus. Kadangi po mūsų tikrai nebebus mūsų, gal nebeskaudės...

Genovaitė ŠNUROVA

 

 
Reklaminis skydelis