Albertą Sekoną gerai pažįsta mūsų rajono žemdirbiai. Jis jau ne vienerius metus atstovauja jų interesams kaip Žemės ūkio rūmų atstovas, o aš šį žmogų pažįstu nuo jaunystės – abu augome Tverečiaus krašte. Jau senokai ruošiausi pakalbinti Albertą tiek apie žemdirbių problemas, tiek apie gyvenimą. Nuo ko pradėti? Nuo pasakojimo apie žmogų, ar žemdirbių problemas? Albertas mieliau kalba apie matomas ir nematomas problemas, su kuriomis susiduria Švenčionių ūkininkai. Apie vieną tokių – paramą apsaugai nuo vilkų, jau rašėme.

- Pirmiausia norėčiau prisistatyti kaip Ignalinos žemdirbių asociacijos pirmininkas. Pirmininku esu nuo pat įsteigimo 1997 metais. Ši asociacija vienija Ignalinos, Švenčionių ir Zarasų rajonų ūkininkus. Rudenį vykusio ataskaitinio susirinkimo metu buvau išrinktas dar vienai 5 metų kadencijai. Kadangi kuruoju šiuos rajonus, tai gerai pažįstu ir darbščius Švenčionių rajono ūkininkus, - pradėdamas mūsų pokalbį sako Albertas Sekonas.

- O kokius klausimus sprendžia Žemdirbių asociacija?

- Sprendžia žemdirbių ir kaimo plėtros problemas. Dalyvaujame svarstant įstatymų projektus, atstovaujame asociacijos nariams valdžios ir kitose institucijose, koordinuoja asociacijos narių veiklas sprendžiant žemės ūkio gamybos, kokybės gerinimo, ekologijos, aplinkosaugos bei kitus klausimus, rūpinasi kaimo žmonių socialiniai klausimais ir t.t. Nelieka nuošalyje ir kaimo kultūros klausimai. Veiklos sričių yra tikrai daug.

- Ar įsiklauso valdžios struktūros į jūsų pasiūlymus, keliamas problemas, pageidavimus?

- Mūsų asociacija yra Žemės ūkio rūmų narį. Pirmą kartą Žemės ūkio rūmuose man teko gerbė apsilankyti beveik prieš 30 metų – 1991 metais. Beje, nebuvau aš nuošalyje ir Sąjūdžio laikais. Sąjūdžio veikloje dalyvavau nuo 1989 metų. Man 1990-1991 metais teko vaikščioti po kaimus ir raginti žmones imti žemes, pradėti ūkininkauti, organizuodavau susirinkimus, drąsinau žmones, nes buvo jaučiama baimė, nežinia. Apsilankymas Žemės ūkio rūmuose, pokalbiai dar labiau sustiprino įsitikinimus, kad turime atgaivinti žemės ūkį, o tai prisidėtų prie Lietuvos klestėjimo. Žmonės įpratę prie kolūkinės sistemos, kai viskas buvo visų ir nieko nedrįso imtis dirbti savarankiškai. Taip, iš pradžių buvo nelengva, bet po truputį viskas įsivažiavo. Iš pradžių mano veikla buvo visuomeninė, o paskui atsikūrė rūmai, 1997 vyko suvažiavimas, kuriame turėjau garbės dalyvauti, po to buvau išrinktas Ignalinos rajono žemdirbių asociacijos pirmininku, nuo 1998 metų Žemės ūkio rūmai įvedė savivaldos organizatoriaus mokamą etatą, ir aš laimėjau konkursą, buvo 7 dalyviai, dirbu iki šiol. Dabar kuruoju ne tik Ignalinos, bet ir Švenčionių bei Zarasų rajonus. Lankantis kuruojamuose rajonuose matyti nemažai negerų dalykų, kai ir vietinės valdžios struktūros ar atskiri valdininkai neatlieka savo pareigų. Pavyzdžiui, nenašių žemių problema Ignalinos ir Švenčionių rajonuose. Berods trečias ministras ŽŪM vadovauja, o problema nesprendžiama. Čia ir rajono valdžia turėtų dėti daugiau pastangų. Matyti, kad balai skaičiuojami neteisingai, bet niekam nerūpi. Įteikėme virš 500 parašų, ir tai nepadėjo. Bet mes šio klausimo nepaliekam ir nuolat primenam. Liūdna, kad šis klausimas dažnai susiejamas su politinėm ambicijom, o ne realia situacija, - apie situaciją kuruojamuose rajonuose kalba Albertas Sekonas.

Iš tiesų, kai įsigilini, problema gana rimta, nes kolūkių laikais žemės našumo balai buvo užaukštinti, o ir žemės mėginiai buvo imti dar Stalino laikais. Daug kas pasikeitė, negi sunku tuos mėginius iš naujo paimti? Juk 21-ajame amžiuje gyvename. Ne tik dėl nederlingų žemių Albertui Sekonui tenka minti valdininkų kabinetų slenksčius, rašyti raštus. Štai dar viena tema – kompensacija už aptvarų apsaugai nuo vilkų įrengimą. Nors mūsų, Švenčionių, rajone vilkai padaro nemažai nuostolių, ypač avių augintojams, bet Švenčionių rajono avių augintojai liko už borto – nepateko tarp tų, kurie gaus kompensacijas, ir nemažas – iki 5 tūkst. eurų, už aptvarų apsaugai nuo vilkų įrengimą. Priežastis paprasta – apsižioplino atsakingi Švenčionių r. savivaldybėje dirbantys asmenys pateikdami skaičius. Gaila, bet visos Alberto Sekono, kaip Žemės ūkio rūmų atstovo mūsų rajone, pastangos nedavė rezultatų – Švenčionių rajonas taip ir nebuvo įtrauktas į sąrašą paramai gauti.

- Liūdna, kad dabar neliko tęstinumo. Ateina naujas ministras ir ima kitus prioritetus kelti, o žemės ūkyje investuoji su perspektyva į ateitį, o čia bac, ir nauji sprendimai. Tęstinumas būtinas, kitaip mes niekada nepasieksime aukšto lygio. Dar viena aktuali problema – atliekų surinkimas. Įsivaizduojate, kiek pas ūkininkus susikaupia taros nuo chemikalų ar plėvelės nuo rulonų? Tai iš tiesų didžiuliai kiekiai, jau vos ne atskirų sandėlių reikia. O kur dar senos padangos, filtrai, atidirbti tepalai? Problema rimta, ją reikia spręsti, o aplinkos agentūros darbuotojai tuoj puola bausti. Pateikiau pasiūlymą, kad būtų įrengtos aikštelės, kur ūkininkas galėtų atvežti atliekas, ir iš čia jos būtų paimamos. Žinoma, ūkininkai kažkiek galėtų primokėti. Beveik 20 ES šalių ta problema išspręsta. Pavyzdžiu galima laikyti Bulgariją. Pavyzdžių teigiamų yra, bet kada pas mus išsijudins – sunku pasakyti. Gal bendrom jėgom pavyks pralaužti ledus. Teigiamų, tegul ir nedidelių, poslinkių yra, - apie dar vieną rimtą problemą, su kuria susiduria ūkininkai, kalba mano pašnekovas.

- Klausei, ar atsižvelgiama į mūsų pasiūlymus. Gal kažkur tarp 20-30 proc. Atsižvelgiama, - tęsdamas mūsų pokalbį sako Albertas Sekonas. – Dar viena skaudi tema – prekyba turguose, nes apribojimų ir reikalavimų vis daugėja, daugėja biurokratinių reikalavimų. Dabar daugelį veiklos planų pakoregavo karantinas, bet viskas, manau, palengva sugrįš į savo vėžes, juolab, ūkininkaujančiam žmogui reikia laiku ir pasėti, ir nupjauti, ir pašarus paruošti. Aš dirbdamas savo darbą neskirstau ūkininkų į stambius ir smulkius. Su visais bendrauju ir kuo galiu padedu. Yra gerų ūkininkų Švenčionių rajone, su jais malonu bendradarbiauti.

Vėliau su Albertu Sekonu dar kalbamės ir apie kitas aktualias problemas žemės ūkyje, kurių su tuo nesusijusiam žmogui lyg ir nesimato. Pats Albertas su žmona Maryte dirba 17 ha ūkyje ir, kaip pats sakė, išsilaiko patys. Taip, kai žmogus dirbi, tai ir verkšlenti nėra kada. Beje, dabar pas Albertą ir Marytę Sekonus yra vienintelė karvė, vardu Gražutė, visame dideliame Dietkauščiznos kaime. Beje, kaip sakė Albertas, karvę pradėjo melžti turėdamas vos 6 metus, eidavo padėti mamai, dirbusiai melžėja. Padėdavo savo mamoms ir kiti vaikai, kurių gimtajame Alberto kaime buvo net 33. O dabar to kaimo nelikę...

Dar gerokai anksčiau nustebau sužinojęs, kad Albertas Sekonas domisi savo krašto istorija ir žino tiek daug įdomybių, kad gali klausytis ir klausytis, juolab, kad to krašto istorija domina ir mane, nes ten mano protėvių šaknys. O kai paprašiau Alberto Sekono pokalbio pabaigoje šiek tiek papasakoti paties šeimos istoriją, jis atsakė, kad tai nėra tiek svarbu. Svarbiau yra tai, ką reikia daryti, kad žemės ūkis Lietuvoje nebūtų podukros vietoje.

- Aš visada laikiausi ir laikausi principo, jei laiku nepasakei, nėra ko po to verkšlenti. Čia kaip liaudyje sakoma – nėra ko po muštynių su bezvėnu lakstyti. Pasakei tiesą, ir tegul ieško sprendimo. Toks jau esu. Sakau tiesą į akis, nors gal kai kam ir nepatinka. O į mane ūkininkai gali kreiptis bet kuriuo paros metu, ir jie tą žino, o kol jėgos leis, dirbsiu ir stengsiuosi jiems padėti, - sako Albertas Sekonas, su kuriuo man asmeniškai įdomu visada susitikti ir bendrauti.

Algis JAKŠTAS