Po karantino palengva atsigauna ir kultūrinis koncertinis gyvenimas. Prasidėjo koncertai ir Paliesiaus dvaro „Pasagos“ koncertų salėje. Liepos 4-ąją teko lankytis kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ ir pianisto Daumanto Kiriliausko koncerte „Suvenyras Bethovenui“.

Pirmiausia kas nustebino – tai žiūrovų gausa. Kaip sakė administratorė Dovilė, vos vos sutilpo į keliamus reikalavimus su tiek žiūrovų. Prieš koncerto pradžią Paliesiaus dvaro vyr. administratorė Birutė Jaškūnienė pristatė atlikėjus. Tiek „Kremerata Baltica“, kurį 1997 m. suburdamas jaunus atlikėjus iš Lietuvos, Latvijos, Estijos įkūrė maestro Gidonas Kremeris, tiek pianistas Daumantas Kiriliauskas ne kartą koncertavo „Pasagos“ koncertų salėje ir daugumai žiūrovų yra puikiai žinomi. Nenusivylė atlikėjų grojimu ir puikiai parinktais kūriniais ir liepos 4 d. į koncertą gausiai susirinkę klasikinės muzikos gerbėjai. Rašyti apie tai, kaip kas grojo, kaip skambėjo muzika – bergždžias reikalas, nes muzikos reikia klausytis, klausytis visa esatimi. O tai, kad koncertas patiko, puikiausiai įrodo netylantys aplodismentai net po nuskambėjusio biso.

Po koncerto paprašiau pianistą Daumantą Kiriliauską pasidalinti mintimis apie pasibaigusį koncertą, „Pasagos“ koncertų salės erdves.

- Paliesiaus dvare koncertuoju jau trečią kartą ir kiekvienas koncertas visiškai kitoks, unikalus ir nenuspėjamas. Į Paliesiaus dvarą važiuoju mielai ir ne tik koncertuoti, bet ir kaip žiūrovas porą kartų čia lankiausi. Pirmą kartą grojau dar tuo mažesniu fortepijonu, o praeitą koncertą ir šį – jau didžiuoju, kuris dabar po atnaujinimo skamba puikiai. Tokių instrumentų Lietuvoje periferijoje beveik nėra. Čia iš viso įdomios erdvės. Už lango banguoja augmenija, o viduje stovi aukščiausios klasės instrumentas. Labai smagi čia vieta, ir, žinote, netikėjau, kad aš čia dažnai grosiu. Šis koncertas man gana netikėtai atsirado. Po to karantino dabar ekstra koncertų atsiranda. Ir visai smagu matyti, kai tiek žmonių ateina pasiilgę geros muzikos, - dalinosi įspūdžiais pianistas Daumantas Kiriliauskas.

Padėkojęs jam už trumpą interviu ir grojimą, atsisveikinu. Žmonių pilnos erdvės – kas fotografuojasi laukdami pietų, kas tiesiog neskuba, gėrisi žydinčiomis gėlėmis... Išvažiuoju žinodamas, kad vėl skubėsiu čia sugrįžti...

Algis JAKŠTAS