Prisipažįstu, visada buvau smalsus, linksmas, mėgstantis dainuoti ir geras kompanijas. Nežinau ir jau tikrai nebesužinosiu vieno dalyko – kodėl moterys dėl manęs netgi rungtyniavo (tikrai nesigiriu, bet taip buvo, o kai kas sako, kad ir dabar taip yra), nes nebuvau nei gražus, nei aukštas, nei turtingas.

Labai mėgau šokti, todėl visada galvojau, kad pasaulis gali pasibaigti, jei kurį subatvakarį nenueisiu į kaimo gegužinę ar kažkurio kaimo žmogaus dideliuose namuose susirinkusio jaunimo vakaruškas žiemą. Šokdindavau visas merginas iš eilės. Tuomet visos jos mokėjo šokti (ne taip, kaip dabar), buvo linksmos. Kai pavargdavome nuo trankių šokių, susėdę dainuodavome. Tikrai gera prisiminti.

Užtat niekaip negalėjau išvengti visokiausių intrigų, apkalbų, pykčio. Jei iš gegužinės kažkurią (dažniausiai tą, su kuria buvo pakeliui) palydėdavau, kitos supykdavo. Tada ir visokiausių laiškelių gaudavau, ir visokiausių kitokių savotiško dėmesio apraiškų. Nuo tada ir nusprendžiau – nelydėsiu nė vienos. Eisiu namo vienas, būtinai dainuodamas. Vis tiek kažkuri pasivydavo...

Ranką prie širdies pridėjęs prisipažįstu – visos merginos man buvo vienodai mielos. Nė viena nebuvo „užkabinusi širdies“. O jos stengėsi, tikrai stengėsi, bet meilė nei iš šio, nei iš to neatsiranda...

Kartą su draugu jo motociklu (tuomet tai buvo nemenkas turtas) nuvažiavome į kitame rajone vykstančią gegužinę. Ten pamačiau būtent tą kuklutę mergaitę, dėl kurios galėjau pėsčias žemės rutulį apeiti...

Verutei ir aš patikau. Tas žinojimas man sparnus išaugino... Nuo to laiko už draugą visokius darbus (kurių jis labai nemėgo) padarydavau, visokias jo užgaidas tenkinau, kad tik kaip nors prikalbinčiau nuvažiuoti į tą kaimą...

Kadangi draugo nusižiūrėta mergaitė buvo kitame kaime, atsitiko taip, kad jokiomis priesaikomis, jokiomis dovanėlėmis jo širdies suminkštinti nebegalėjau – nebenuveždavo nors tu ką. Teko ieškoti išeities. O ji buvo vienintelė – eiti pėsčiomis. Nors atstumas buvo nemenkas (apie 15 kilometrų), bet jis nieko nereiškė įsimylėjusiam jaunuoliui – kojos tarsi be jokių pastangų kilnojosi...

Sukūrėme su Verute šeimą. Netrukus mirė mano močiutė, palikusi man, vieninteliam anūkui, nedidelį namelį. Į jį ir įsikraustėme.

Gal dėl to, kad aš labai mylėjau savo žmoną, o ji – mane, abu labai stengėmės susikurti jaukius namus, užveisti sodą, auginti daug gėlių. Aš džiaugiausi Verutės darbštumu, subtilumu, gerumu. Kokio darbo ji imdavosi, viskas puikiausiai pavykdavo.

Po pusantrų metų susilaukėme sūnaus, dar po trejų – dukrytės, bet ji gimė labai silpnutė, todėl ja džiaugėmės tik tris mėnesius. Labai jos gailėjome.

Dabar turiu papasakoti ir apie tai, kas temdė mūsų šeimos laimę – ogi moterys. Ką jos matė manyje, aš iki šiol nesuprantu, bet nelabai ir aiškinausi. Žinoma, kai kurioms pavykdavo mane pasikviesti į namus, kai ten tuomet nebūdavo jokio kito žmogaus. O aš gi vyras... Aš tikrai vengiau tokių dalykų kaip įmanydamas, bet visiškai išvengti jų įvairiausių gundymų, kartais netgi žabangų, nepavykdavo. Buvau labai patiklus, tikėjau žmonėmis, todėl kartais net neįtardavau klastos. O be reikalo...

Žmona ilgai nieko net neįtarė, betgi vis atsirasdavo „geradarių“, kurie Verutei paskambindavo, papasakodavo netgi tokių dalykų, kurių nė nebuvo. Prasidėjo nesutarimai šeimoje, nebepasitikėjimas. Pikčiausia, kad dažnu atveju aš tikrai nebuvau kaltas, tai buvo tik pikta linkinčių užmačios. Kartą viena kaimynė man parsitarė, kad viena moteris žūtbūt stengiasi išskirti mane su žmona. Kam jai to reikėjo, aš nežinau. Aš jos nebūčiau vedęs netgi tada, jei už tą žingsnį kas nors būtų pažadėjęs ne vieną aukso luitą ar didžiulį palikimą. Labai sunkiai man sekėsi įtikinti Verutę, kad yra piktavalių žmonų, kad aš tikrai nesu toks, kokiu mane kartais nupiešia kažkuo nepatenkintos moterys.

Metai bėgo, užaugo sūnus, o moterys vis tiek rodė man išskirtinį dėmesį. Norėdamas išsaugoti šeimą, aš Verutę visur, kur tik įmanoma, veždavausi kartu. Ji man buvo lyg savotiška apsauga nuo visokiausių pagundų. Galite tikėti, galite – ne, bet man iš tikrųjų tikrai ne prie širdies buvo palaidas gyvenimas, neištikimybė.

Netgi tada, kai mūsų sūnus sukūrė savo šeimą, be mūsų pagalbos neišsiversdavo. Padėdavome jam ir pinigais, ir maisto produktais. Atvažiuodavo pasiimti skerstuvių, bulvių, visokiausių daržovių. Ir šviežių, ir konservuotų. Prie jo šeimos namo irgi buvo nedidelis gabalėlis žemės (labai derlingos), bet marti kategoriškai atsisakė, pasak jos pačios, kišti rankas į žemę.

Netgi kai žmona pasiligojo, savo gyvenimo būdo nekeitėme. Tiesa, nebeauginome kiaulių, užtat pomidorų, svogūnų, burokėlių, bulvių, agurkų sūnus atvažiuodavo pasiimti kiekvieną savaitgalį. Jo laukdami, mes visko priskindavome, prikasdavome. Rudeniop prigrybaudavome, žmona dar ir uogauti nueidavo į netoliese esantį mišką, kuriame buvo daug mėlynių, aviečių. Mums patiems visų tų skanumynų tikrai nereikėjo, stengėmės dėl vaikų ir anūkų. Kartais marti supykdavo, kad žmona, pririnkusi kibirą mėlynių, skambindavo sūnui, kad pasiimtų, nes skintų uogų ilgai neišlaikysi, o neišvirdavo uogienių ir jau gatavų neįduodavo sūnui.

Žinoma, kartais ir sūnus, ir marti, o vėliau ir paaugusi anūkė labai įžeisdavo, bet stengėmės laikytis. Aš, nuėjęs už ūkio pastato, nusikeikdavau ir atlėgdavo, o žmona ilgam ašaromis paplūsdavo. Bet ką gi padarysi – vienintelis vaikas ir jo šeima.

Kartą žmona parėjusi iš miško blogai pasijuto. Iškviečiau „greitąją“, išvežė į ligoninę, kurioje po keturių dienų mirė. Likau vienas...

Tada tikėjausi, kad sūnus ir marti man padės tvarkytis. Deja... Sūnus pareiškė, kad jam ir toliau norėsis, jog aš tiekčiau jiems daržoves, užauginčiau po keliasdešimt broilerių, triušių. Tyliai nurijau nuoskaudą, bet nieko nepasakiau. Juk jis tikrai matė, kad silpsta ir mano jėgos, kad jau reikėtų daugiau laiko skirti poilsiui, gal netgi sanatorijoje pastiprinti sveikatą, kur gal pavyktų ir kokių nors senatvinių simptomų atsikratyti.

Vieną rytą paskambino sūnus ir pateikė „užsakymą“: vakare atvažiuosiąs pasiimti nurodyto kiekio pomidorų, bulvių, morkų, kopūstų, svogūnų. Aš prisipažinau, kad atguliau į ligos patalą, kad kamuoja nugaros skausmai, turiu temperatūros, todėl teks prisiskinti ir prisirauti daržovių pačiam. Dar pasakiau, kad neturiu jokių vaistų, todėl paprašiau jų atvežti. Sūnus patylėjo keletą sekundžių ir pasakė tai, ko iki šiol neužmirštu: „Tai, tėvai, tada aš visko nusipirksiu parduotuvėje, neatvažiuosiu, nes labai neturiu laiko...“

Manęs po poros dienų pasigedo kaimynė, iškvietė pagalbą, iš ligoninės grįžau po dviejų savaičių. Nei sūnus, nei marti neaplankė...

Genovaitė ŠNUROVA