Klausiausi radijo laidos apie pagyvenusių žmonių (senjorų) gyvenimą Lietuvoje. Įvairių, net ir labai prieštaringų minčių man kyla klausantis laidoje išsakomų minčių apie šių žmonių buitį ir apie jiems reikalingą paramą.

Prisiminiau Senekos posakį apie žmonių ligas. Iškilusis romėnas sako, jog sergame įvairiai, - kaip ir gyvename. Manau, kad šis jo pastebėjimas tinka ir būsimai mūsų senatvei apibūdinti: mūsų senatvė būna tokia pat įvairi - tokia kaip ir nugyventas gyvenimas. Kitaip sakant, žmogus „gauna“ tokią senatvę, kokios jis ir nusipelnė savo ankstesniu gyvenimu. Šita mintis girdėtoje radijo laidoje, deja, nebuvo išsakyta. Dar daugiau – nebuvo prie jos ir kokiu nors būdu net ir „priartėta“. Vien tik apie senjorų liūdesio pilnas dienas buvo kalbama, ir apie tai, kaip jiems reikia padėti. Nesuklysiu manydamas, jog dažnas galvoja, kad atėjusi senatvė neturi ryšio su tuo, kaip buvo gyventa tuomet, kada žmogus buvo veiklus ir jėgų kupinas.

Jei kalbėčiau apie save, tai man, 81 metų senjorui, likimo padovanotą dabartį kažkuria prasme galėčiau pavadinti net ir geriausiu mano gyvenimo laikotarpiu. Sakau „likimo padovanotą“ ir kartu galvoju, kad likimas dovanojo ne bet ką, o būtent tai, prie ko aš visą savo gyvenimą ėjau... ir atėjau... ten, kur ir esu. Tegul apie tai aš ir ne visada galvojau, bet davė (likimas), tiksliau – turiu aš tai, prie ko sąmoningai ar nesąmoningai pats ėjau.

Todėl ir savo šį rašinį skiriu ne tiems, kurie jau aimanuoja globos ir šiltesnio žodžio laukdami, o tiems, kurie tokiais dar tik bus, taip sakant – potencialiems senjorams. Mielieji, žinokite (nepamirškite), kad turėsite tokią savo senatvę, kokios nusipelnote savo dabartiniu gyvenimu.

Žmonės kažkodėl nelinkę galvoti apie būsimą senatvę. Ir gyvena jie taip, tarsi jų turimos fizinės, dvasinės, ekonominės ir visokios kitokios galimybės jiems visam laikui būtų duotos. Tuo labiau, kad ir raginimų gyventi šia diena netrūksta. Pilnas internetas raginimų gyventi šia diena, gyventi tik dėl savęs („ateities gali ir nebūti“).

Galėčiau nurodyti daug neteisingo gyvenimo atvejų, kurie apsprendžia būsimą senatvę. Apsiribosiu vienu, kuris mano nuomone yra pagrindinė prasto gyvenimo senatvėje priežastis. Tai sutuoktinių tarpusavio santykiai, o svarbiausia – jų santykiai su savo vaikais.

Padori šeima – motina, tėvas ir du sūnūs. Abu tėvai visą gyvenimą dirbo. Nors ir nebuvo kokiais nors turtais pertekę, bet „duonos su sviestu“ turėjo. Deja, jų vertybiniai prioritetai tebuvo tik tokie, kokie paprastai būna pas paprastus kokių nors didelių mokslų „negraužusius“ žmones – vertino jie tik tai, kas „ranka pasiekiama“, kas akivaizdžiai naudinga, kas ne kažkur toli, o greta. Todėl ir augantiems savo sūnums jie bandė šį savo požiūrį perduoti. O sūnūs buvo gabūs, gerai mokinosi, teikė vilčių, kad gyvenime kažko pasieks ir tuo savo tėvus džiugins. Nors jie visi ir tvarkingą gyvenimą gyveno, deja, tėvai nesuprato, kad vaikai matė jau ir kitokį, pasikeitusį pasaulį. Sūnų vertybinius prioritetus apsprendė ne tiek tėvų „tvirtos nuostatos“, kiek pasikeitusios gyvenimo sąlygos, mokykla, draugai, gatvė. Tėvų ir augančių vaikų konfliktai tapo vis dažnesni, kurie privedė prie būklės, apibūdinamos maždaug taip: tėvų neklausote, esate labai protingi, tai kodėl savo protu negyvenate? Kodėl vis tėvų uždirbtą duoną valgote?

Klausantis panašių tėvo ir motinos išsakomų (dažniau – nujaučiamų) priekaištų, vaikai su savo tėvais galėjo kartu gyventi iki tol, kol pajuto, kad tėvus jie gali jau palikti ir patys duoną užsidirbti. Suprantama, palikus tėvus, toji jų uždirbama duona negalėjo būti „labai soti“. Kokių nors mokslų jie nebuvo baigę. Atsiskyrus nuo tėvų, mokintis ar ką nors studijuoti, jie ne tik neturėjo galimybių, bet ir nemanė, kad jiems to reikia. Dirbo neprestižinius darbus, apmokėjimas už kuriuos jiems leido apmokėti tik pačias būtiniausias jų gyvenimo išlaidas – susimokėti už nuomojamą gyvenamą plotą ir šiaip taip prasimaitinti.

Labai svarbus momentas: tėvai savo vaikų iš namų neišvarė, bet ir nieko nepadarė, kad jie ir toliau gyvendami su jais, ir jų remiami, galėtų mokintis, studijuoti, kažko siekti... Gaila, kad taip. Tėvų argumentavimas (ar teisinimasis), kad „ir jiems teko vargą vargti“, čia paprasčiausiai nesiderina su jiems nesuprantamais pasaulyje įvykusiais pokyčiais.

Tarsi nutolau nuo temos – nuo paliktų tėvų laukiančios senatvės aprašymo. Kokios gi senatvės gali tikėtis šie tėvai, kurie namuose sudarė tokią dvasinę aplinką, kurioje vaikai negalėjo toliau pasilikti? Nutolo jie nuo jų. Pas savo tėvus apsilankydavo jau tik kaip į svečius ateidami. Dar labiau nutolstama nuo senstančių tėvų, kada išeidami vaikai į kitas šalis išvažiuoja. Ten jiems lengviau ne tik todėl, kad už atliekamą neprestižinį darbą didesni pinigai mokami, bet ir pažįstami nemato, kaip jie kur nors restorane indus plauna ar gatves šluoja.

Taigi tėvai liko vieni. Paseno... Vienas pasimirė... Ir gyvas pasilikęs gyvena dabar ne tik vienas, bet ir vienišas... Liūdna jam, bet gi jis pats prie tokio savo likimo labiausiai ir prisidėjo... Deja, jis to, kad pats savo tokią ateitį sukūrė, net ir nesuvokia. Jis priekaištauja vaikams, kurie mažai juo rūpinasi, nepatenkintas valstybe, kuri jam nesuteikia norimų gyvenimo sąlygų.

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad taip nutikus vaikai jau gali nesirūpinti pasenusiais savo tėvais. Tačiau noriu, kad ir tėvai „prasuktų savo gyvenimo filmą“ ir pamatytų, kur jie neteisingai elgėsi su savo vaikais. Beje, pasakymą „teisingai“ ar „neteisingai“, čia reikia suprasti tėvui ar motinai nusileidus nuo savo tėviškos didybės kopėčių. Ko tu siekei, kai nesutarei su savo vaikais? Tu jiems norėjai savo teisybę įrodyti? O juk reikėjo tau ne kokią nors savo išmintį vaikams įrodinėti, bet siekti, kad pokalbyje su tavimi vaikai nebūtų žeminami, kad jie normaliai gyventų su tavimi, kad tavo remiami kažkokius mokslus baigtų ir kad bręsdami ir augdami savo (o ne tavo) teisybę patys susirastų... Tai suprasti ir žinoti ypač aktualu yra vyrams (tėvui), nes motinos paprastai ir be jokių patarimų savo vaikams visame kame būna labiau atlaidžios... Savo meilėje vaikams matyk vaikus, o ne save...

Žinoma, kad ir kaip kas bepasielgtų, niekas negali užtikrintai pasakyti, kad jo senatvė bus „linksma“. Rodosi, kad ir stengiausi elgtis taip, kaip čia kitiems patariu, o vis tik būna momentų, kada nuotaika būna labai prasta. Gal todėl, kad ne visi „vaikšto kitų nestumdydami“, gal kad kartais pajunti tau tarsi akmeniu metamą žodį...

Tačiau... Nepamiršk, kad kitų prastas elgesys tavęs niekaip „neįpareigoja“ jiems tuo pačiu atsakyti. Jei tu sugebėsi atlaidžiai žvelgti į savo artimųjų ir tolimesniųjų „kietumą“, tau tekusias liūdnas senatvės akimirkas seksis lengviau pergyventi. Tik mylėdamas savo artimuosius gali tikėtis, kad kai kurios tavo dienos gali būti giedros ir tais atvejais, kai saulė bus jau arti laidos...

Algimantas MILAŠIUS