Mes turime 211 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3719
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19113
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:137043

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Streso padarinius tebejaučiu

2020 m. liepos 18 d., šeštadienis, Nr.53 (1968)

Penktadienis. Ramiai dirbau ir jau galvojau apie tai, kaip praleisiu savaitgalio dienas. Žinojau, kad rytoj mamą išleis iš ligoninės, kad ją parsivešiu į savo namus (jei sutiks) arba jos namuose kartu pabūsiu porą dienų.

Mama susirgo labai netikėtai. Tiesiog iškart po šešiasdešimtojo gimtadienio šventės. Niekada nebuvusi pas gydytojus, nevartojusi jokių vaistų, ėmė ir susmuko viduryje kambario. Gerai, kad įprastu priešpiečio laiku (tuomet jos abi gerdavo kavą) atėjo kaimynė. Tada „greitoji“, sirena, ligoninė. Tiesa, dar kaimynės skambutis man: važiuok, žiūrėk, lankyk...

Aš, žinoma, nedelsiau. Pirkau vaistus, kurių ligoninė neturėjo, spaudžiau vaisių ir daržovių sultis (gydytojai patarė) ir jomis girdžiau mamą. Jos mėgstamų skanėstų atveždavau gerokai vėliau, tada, kai ji jau pradėjo sveikti. Anksčiau nevalgydavo. Ką beatvežčiau, viską turėdavau parsivežti ir suvalgyti pati.

Mintyse sudėliojau sąrašėlį pirkinių, kuriuos reikės įsigyti po darbo užsukus į parduotuvę, nuvažiuoti į mamos namus, nuvalyti dulkes, kad mamai pačiai vos parvažiavus nereikėtų pulti tvarkytis. O tada mano apmąstymus nutraukė telefono skambutis. Akimirką dar svarsčiau ar atsiliepti, ar ne, nes skambintojo telefono numeris man buvo nežinomas. Atsiliepiau. Moteris, pasiteiravusi ar aš tikrai esu aš, pasakė: „Mirė jūsų mama, mes tikimės, kad jūs ją palaidosite, nes daugiau nėra kam“. Skambintoja dar kažką sakė, aš lyg ir kažką jai atsakiau, bet žinia buvo tokia netikėta ir skaudi, jog aš tolesnės kalbos nei supratau, nei įsiminiau. Man buvo šokas. Sėdėjau lyg suakmenėjusi ir nežinojau, ką man dabar daryti. Kai atsitokėjusi pradėjau isteriškai klykti, sulėkė bendradarbiai iš kitų kabinetų... Vieni kaip mokėjo taip guodė, kiti patarė važiuoti į parduotuvę nusipirkti juodų drabužių, treti pasisiūlė padėti sutvarkyti su laidotuvėmis susijusius dokumentus. O aš verkiau ir tiesiog automatiškai vykdžiau kolegų nurodymus. Kai mano bendravardė patarė nuvažiuoti į ligoninę ir pasiimti iš ten motinos daiktus, dokumentus, taip ir padariau. Vos įėjus į mamos palatą, mane dar kartą ištiko šokas – mano mama sėdėjo lovoje ir šypsojosi mane pamačiusi... Aš turbūt vėl klykiau, nes atbėgo ir gydytojas, ir seselės, klausinėjo, kas atsitiko. Kadangi, matyt, aš jiems viską nerišliai pasakojau, jie ilgokai mane klausinėjo, kodėl aš taip elgiuosi. Kai pagaliau suprato, ką aš jiems sakau, suskato ieškoti kaltininko. Ogi niekas neprisipažino man skambinęs. Kažkas netgi patarė kreiptis į policiją. Kai jau galvojau, jog iš tikrųjų reikia tą padaryti, kažkuri seselė išmąstė, kad to nė nereikia – juk mano telefone liko skambintojo numeris. Žinoma, kad liko, tik kad stresas mane taip užvaldė, jog aš tą faktą visiškai pamiršau. Tada gydytojas ištraukė iš mano rankų telefoną ir tuo numeriu paskambino pats...

... Pasirodo, tikrai mirė. Tikrai mano mama. BIOLOGINĖ mama, kurios aš net nemačiau nuo vaikystės, kuri niekada manęs nelankė, gal net vardo neprisiminė.

Kai gydytojas man perdavė telefono ragelį, kad galėčiau tęsti pokalbį, skambinusi moteris pasakė, jog mirusiosios asmens dokumentuose yra įrašyta tik mano, kaip paties artimiausio žmogaus, pavardė. Kas ją įrašė, žinoma, niekas nežinojo.

Toji pati moteris papasakojo, kad vadinamoji mano mama rasta beveik be gyvybės ženklų kažkur miesto pakraštyje. Kurį laiką ji gydyta ligoninėje, o vėliau perkelta į benamių prieglaudą, kurioje ji ir mirė. Toji prieglauda lėšų šermenims neturi, laidotuvių irgi neorganizuoja.

Šarvojimo salėje ilgai sėdėjau viena. Bandžiau prisiminti mano gyvenimą su motina – nepavyko. Neprisiminiau nieko, tik tai, kad namuose visada būdavo pilna vyrų, kad visi linksmindavosi, kad manęs, tupinčios kamputyje, niekas net neprisimindavo. Kai pabandydavau pasiimti nuo stalo gabaliuką duonos (nes labai norėjau valgyti), man kažkas (greičiausiai mama) sušerdavo per pirštus ir atimdavo. Dar apkumščiuodavo taip, kad net susiriesdavau iš skausmo.

Prisiminiau dieną, kai namuose labai sušalau, nes neturėjau nei kuo apsirengti, nei apsiauti, o atėjusi kaimynė parsivedė mane į savo namus, pagirdė karšta arbata, o supratusi, jog aš stipriai peršalau ir kad arbata čia nebepadės, išvežė į ligoninę.

O tada vaikų namai. Iki šiol akyse matau piktosios auklėtojos veidą, kuri už bet kokį nepaklusnumą mus taip mušdavo, jog net randai ant kūno būdavo. Aš vien ją pamačius krūpčiodavau. Nė nežinojau, kad galima kažkam pasiskųsti dėl tokio elgesio. O jei ir būčiau žinojusi, vargu, ar būčiau tą dariusi. Čia nors valgyti duodavo, todėl bijojau, kad pasiskundus mane gali sugrąžinti namo pas mamą.

Prisiminiau ir gerąją kaimynę, kuri buvo atvažiavusi manęs aplankyti, atvežė labai gražią suknelę (gal tai buvo jos mergaičių išaugtinė, bet vis tiek labai graži), o aš tos kaimynės nenorėjau paleisti: apsikabinau  taip tvirtai, kaip tik galėjau, ir prašiau vežtis mane namo. Neprisimenu, ką tada sakė kaimynė, bet prisimenu, kad abi labai verkėme.

Ką dar prisiminiau? Ogi tai, kad tikriausiai tos pačios kaimynės darže roviau bulves ir iš karto valgiau: neplautas, nevirtas, nekeptas. Labai norėjau valgyti.

Labai stengiausi prisiminti ką nors gražaus apie mamą – neįstengiau.

Gulėjo ji karste, o aš nejaučiau jai jokio gailesčio. Iš viso jokių emocijų nebuvo. Tarsi čia gulėtų net ne žmogus, o kažkokia bedvasė būtybė. Jaučiausi atliekanti kažkieno primestą pareigą ir tiek...

Mano tikroji mama (aš ją taip vadinu ir vadinsiu likusį gyvenimą) šiandien dar guli ligoninėje. Rytoj ją parsivešiu namo. Išbučiuosiu, išmyluosiu, verkdama dėkosiu už viso gyvenimo meilę man, už suteiktus namus. Nieko brangesnio už ją, mano buvusią mokytoją, neturiu. Niekada nepamiršiu dienos, kai ji mane, pirmokę, pirmą kartą parsivedė į savo namus per Kalėdų šventes. Jaučiausi tarsi pasakų karalystėje, tarsi kažkokioje stebuklų šalyje. Kai dabar pagalvoju, tai mokytoja gyveno tikrai kukliai, tikrai nedaug uždirbo. O juk tada niekas nemokėjo jokių pašalpų už paimtus globoti vaikus. Tai ar gali būti tikresnė mama? Ar gali būti dar kažkokia kita moteris, kurią aš mylėčiau visa širdimi, dėl jos išgyvenčiau. Tai mano tikrų tikriausia mama. Kitos nėra ir nebus.

Genovaitė ŠNUROVA

 

 
Reklaminis skydelis