Tėvuliui paprašius, jo plačiąją medinę lovą per Jonines pastatė tiesiai po senąją liepa. Tirštos medžio šakos priglobė jį po žaliu savo stogu, ant patalų barstė lapus ir vis lenkėsi, linko. Liepos žiedai lengvi, sakytum – lyg pūkas. Tačiau kai jų tiek daug...

Man čia gera... – džiaugiasi tėvulis, paklaustas, ar nenorįs namo, vidun.

Tai gal nors nakčiai?

Ką jūs! Naktį jų kvapas pats saldžiausias. O miegas...

Taip jis savo lovoje po liepa ir gyveno. Trejetą savaičių. O kai nuslopo liepos žiedų aromatas ir ant patalų ėmė byrėti vasaros kaitros nudžiovinti lapeliai, paprašė įnešamas vidun. Tačiau gal kada dar norės į kiemą? Nors pasižvalgyti, oru pakvėpuoti?

Ne, nenorėsiu... Nenoriu. Liepos baigė žydėti, to kvapo jau nebėra. Gal kitąmet, per Jonines. Gerai?

Selemonas PALTANAVIČIUS