Mes turime 311 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3354
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13541
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89571
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Rimvydas Mačėnas: „Misija Afganistane – įdomus potyris mano gyvenime“

2020 m. liepos 25 d., šeštadienis, Nr.55 (1970)

Su Rimvydu Mačėnu susipažinau per savo poezijos vakarą Švenčionyse „Beržuvyje“. Iš to trumpo pokalbio sužinojau, kad prieš keletą metų Rimvydas tarnavo misijoje Afganistane. Tada ir kilo mintis pasikalbėti su juo ne tik apie laiką, praleistą misijoje, bet ir gyvenimo peripetijas.

Mąstytojas, Romos imperatorius Markas Aurelijus, gyvenęs beveik prieš 2 tūkstančius metų, rašė: „Kiekvienam iš mūsų skirtas likimas yra susijęs su visumos likimu, ir mus su juo riša.“ Iš tiesų šie žodžiai, parašyti antrame mūsų eros amžiuje, neprarado savo aktualumo ir 21-ame amžiuje, nes kiekvieno žmogaus, kaip atskiro individo, gyvenimas tampriai susijęs su jo gyvenimo laikotarpio įvykiais tiek pasaulyje, tiek jo gyvenamojoje vietovėje. Įdomių potyrių ir išbandymų teko patirti ir Rimvydui Mačėnui, kuris jau daug laiko praleidžia Reškutėnuose, nes prieš 12 metų čia įsigijo sodybą, ir šis gražus, įdomią istoriją turintis kraštas jam tapo savas, juolab, kad ir giminės šaknys kaimyniniame Ignalinos rajone. Motina kilusi nuo Linkmenų, o tėvas – nuo Mielagėnų. Ir štai aš važiuoju į Reškutėnus. Rimvydo namą surasti nesunku, kaip jis sakė – trečias nuo kryžiau, geltonas. Tiesa, tų geltonų Reškutėnuose nemažai... Mūsų pokalbis prasideda gal kiek ir netradiciškai – nuo pavardės, pagal kurią jo tėvas tikrai turėjo būti kilęs nuo Mielagėnų, nes tame krašte Mačėno pavardė gana populiari, kaip ir Misiūnų, Burokų, Varnų, Bagdonų. Kai paklausiau Rimvydo, ar jo giminės ištakos nesusijusios su Ignalinos rajono, konkrečiai su Mielagėnų apylinkėmis, išgirstu atsakymą:

- Gimiau Ignalinoj, o tėvo gimtinė – netoli Mielagėnų. Ignalinoj ilgai tėvai neužsibuvo, gal po metų persikraustė į Gilūtas, kai man buvo 10 metų, tėvai persikėlė į Kaišiadoris. Gilūtose prabėgo įdomiausi vaikystės metai. Čia ir vieno didžiausių mano pomėgių – žvejybos – pradžia. Tėvas buvo užkietėjęs žvejas, tai ir aš eidavau su juo. Važiuodavome ir į netoliese esančius ežerus, tarp jų ir Erzvėtą, žvejoti, mes, vaikai, Svylos upėje didelių kuojų bei kitokių žuvų pagaudavome. Kaišiadoryse baigiau vidurinę, po to studijavau teisę, baigęs dirbau įvairiose teisėtvarkos struktūrose. Kai Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė, aš perėjau dirbti į Artūro Paulausko vadovaujamą nepriklausomos Lietuvos prokuratūrą. Nuo 1990 m. nuėjau tarnauti į kuriamą Lietuvos kariuomenę. Pradžioje tai buvo krašto apsaugos departamentas. 1993 metais, gavęs Lietuvos kariuomenės kapitono laipsnį, išėjau iš tarnybos ir pradėjau dirbti civilinėse struktūrose, kol vėl, po ilgoko blaškymosi, sugrįžau į Lietuvos kariuomenę ir ištarnavau iki pensijos. Dabar jau kelinti metai esu pensininkas, - savo gyvenimo trumpą apžvalgą baigia mano pašnekovas Rimvydas Mačėnas.

- Rimvydai, matyt teko dalyvauti ir 1991 m. sausio įvykiuose?

- Žinoma, teko. Juk buvau etatinis krašto apsaugos darbuotojas. Du mėnesius gyvenau Aukščiausiosios Tarybos pastate. Mūsų spec. grupė naktimis ir po miestą važinėjo. Reikėjo patiems įvertinti situaciją. Žinoma, buvo didelė įtampa ir nerimas. Juk mūsų ginkluotė buvo apverktina, kas su biatlono šautuvu vaikšto, kas su nunčiakais ar medžiokliniu šautuvu. Neturėjau jokio ginklo... Ką tas paprastas ginklas prieš iki dantų ginkluotą priešą galėjo padaryti. Vienintelis mūsų ginklas buvo ryžtas apginti Lietuvos nepriklausomybę.

- Kodėl iš prokuratūros pats nuėjai į kariuomenę?

- Gal tiesiog pavargau nuo darbo su kriminaliniais elementais. Aš dirbau specifiniame prokuratūros padalinyje, kurio sritis – kolonijos. Patikėkite, ten išaiškinti padarytą nusikaltimą – laibai sunku., Tarkim kameroj, kur 20 kalinių gyvena, nužudomas kalinys, ir niekas nieko nematė, negirdėjo, tik kai prispaustas kitų įrodymų žmogus, įvykdęs žmogžudystę, prisipažįsta, tada visi viską matė, pasakoja, vos spėk užrašinėti... Nužudymų būdavo daug, kartais už menkniekį buvo nužudomas žmogus. Ten savi įstatymai buvo, ir, ko gero, ir dabar yra, - sako Rimvydas.

- Kas paskatino vėl sugrįžti į kariuomenę?

- Gal susiklosčiusi gyvenimiška situacija. Mano pagrindinis darbas buvo štabe. Daug teisės aktų, susijusių su kariuomene, teko rengti. Gavęs pasiūlymą vykti į misiją Afganistane, nutariau pabandyti. Bet mano viršininkas, generolas, neišleido. Sako: „Tu čia reikalingas.“ Visgi po to, kai suradau sau pamainą, gavau leidimą išvykti.

- Koks buvo pirmas susitikimas su Afganistano realybe?

- Tas pirmas įspūdis buvo ne koks. Važiuojam iš oro uosto, karštis didžiulis, kelias visas duobėmis. Klausiu, ko čia toks kelias? Ir kai išgirstu atsakymą, kad kiekvienoj duobėj buvo sprogmuo, nes šį kelią, kuriuo nemažai pravažiuoja daug aukštų svečių, karininkų, labai mėgsta talibai. Tie 4 kilometrai yra patys pavojingiausi. Po tokių žodžių truputį neramu pasidaro, juolab aplinkui namų griuvėsiai, sėdi tokie afganistaniečiai su žilom galvom ir turbanais ant galvų ir nežinai, kas už kurios sienos tavęs tyko. Nejučiom pagalvojau, koks velnias čia mane nešė, sėdėčiau sau ramiai štabe Vilniuje, o čia karštis, nedraugiškai nusiteikę piliečiai... Tiesa, paskui, kai apsipranti, viskas sunormalėja. Pripranti... Ten net vietiniais kariškiais ar policininkais ne visada gali pasitikėti. Šiaip didžiąją laiko dalį aš tarnavau Kabule, o mano sritis buvo kariškių ir civilių bendradarbiavimas. Žinoma, teko ir po Afganistaną pasivažinėti, pasižiūrėti, ką pastatė mūsų kariškiai civiliams. Bet kartais iš to pastatymo būdavo nedaug naudos. Kaip pavyzdį galiu pasakyti: pastatė mikro-hidroelektrinę, užtvanką padarė, ir ką? Vietiniai ėmė ir pavogė turbiną.

- Kaip žmonės sutikdavo važiuojančius kariškius?

- Įvairiai. Kai pamato važiuojančius kariškius, kaimai paprastai ištuštėja. Kai kuriuose kaimuose, tiesa, lieka vaikai. Kai kurie mojuoja, o kai kur akmenimis mėto. Labai skiriasi poelgiai. Ten, kur akmenim mėto, kartais gali ir granatą gauti, bet man pasisekė, nė karto į tokią situaciją nebuvau patekęs.

- Daugiausia laiko praleidai Kabule, Afganistano sostinėje. Kaip ten situacija?

- Kabulas – milijoninis miestas. Oficialiai ten 4 milijonai gyvena, bet, ko gero, ir visi devyni. Ten niekas juk gyventojų neregistruoja. Yra prabangių namų, bet didžioji dalis – lūšnynai. Sąlygos antisanitarinės, kanalizacijos nėra, tvyro smarvė. Įsivaizduokit, per 7 mėnesius kol buvau misijoje, lijo vos 2 kartus. Dulkės skraido susimaišiusios su sudžiūvusiom išmatom. Infekcijų ten visa puokštė. Net ir Kabule po vieną negali vaikščioti. Misijos būstinė – uždara teritorija, kurioje pusantro tūkstančio žmonių. Gyvenimas lyg savotiškam kalėjime, kuriame 28 valstybių, priklausančių NATO, atstovai. Lietuviai buvome aštuoni.

- Kaip atrodo Afganistanas žiūrint pašaliečio žvilgsniu?

- Tai kontrastų šalis, turinti įvairiausių iškasenų ir gyvenanti varganai. Gamta nedraugiška žmogui. Smėlis, karštis iki 45 ir daugiau laipsnių. Kadangi šalyje didžiulė korupcija, atskiras teritorijas valdo gentys, o oficiali valdžia provincijai įtakos beveik neturi. Naudingas iškasenas kasa kinų firmos. Didžiausias verslas, jeigu taip galima pavadinti, narkotikai. Milžiniški aguonų laukai. Juk iš narkotikų talibanas ir ginklus perka, ir turtus kraunasi... Ir tai, kad kas nors tą verslą užrauks, kol kas šansų nėra. Įdomi šeimų sankloda. Afganistane vis dar viską sprendžia vyriausi amžiumi senoliai. Jie sprendžia, kurį sūnų pasiųsti į kariuomenę, kurį į policiją, kokią porą pas talibus. Juk neaišku, kas laimės. Taip ir šaudo vieni į kitus. Senoliai sprendžia, kuriam iš sūnų vesti, nes nuotakai išpirkti reikia pinigų – 7 tūkstančių dolerių. Tai milžiniška suma ten. Visi sumeta, vienas veda, o kiti – kaip Alachas duos. Dažniausiai eina kariauti. Jei žus, kitame gyvenime haremą turės.

- Ar įmanoma Afganistane įvesti tvarką ar užkariauti?

- Ko gero, ne. Daug kas bandė, bet vis nepavyko. Bandė anglai, vokiečiai, rusai, dabar amerikiečiai ir NATO bando, bet kol kas be rezultatų. Tą lemia ir gamta, ir žmonių karingumas. Jie nebijo mirti. Tai šventas karas. Buvo Afganistane kiek šviesesnis laikotarpis, kai žmonės mokėsi, studijavo, bet talibai visą šitą uždraudė. Tamsias mases juk lengviau valdyti. Nors Afganistane gyvena apie 20 genčių, skirtingų tautybių, bet virš visko – Koranas. O grįžtant į tą laiką galiu pasakyti, kad misija Afganistane man buvo įdomus gyvenimo potyris. Dabar galiu palyginti gyvenimą Afganistane ir Lietuvoje, - baigia dalintis įspūdžiais apie misiją Rimvydas Mačėnas.

- Rimvydai, pakalbėjom apie darbą, pakalbėkim apie pomėgius. Pradėkim nuo to, kodėl Reškutėnuose įsigijai sodybą?

- Reškutėnai mano gyvenime atsirado, galima sakyti, atsitiktinai. Kadangi neturiu nei vienų, nei kitų senelių sodybų, kurios buvo kaime, o norėjosi turėti savo kampą arčiau giminės ištakų, be to esu aistringas žvejas, o čia ir ežerų yra. Žinoma, daug sprendė ir pinigai. Viskas šitame taške – Reškutėnuose – ir suėjo. Taip jau gerą dešimtmetį aš čia jaučiuosi savas, o ir vietiniai žmonės, nors ir atsargiai, jau priėmė mane. Jau minėjau, kad nuo vaikystės „susirgau“ žvejyba. Ir tas pomėgis iki šiol yra mano pagrindinis laisvalaikio užsiėmimas. Dar patinka skaityti. Mano mėgstamiausi autoriai – Hemingvėjus ir Remarkas. Jų kūrinius beveik kasmet perskaitau... Žinoma, skaitau ir kitų autorių kūrinius, bet tie du autoriai, kuriuos įvardijau, mano mėgstamiausi, - apie pomėgius pasakoja Rimvydas Mačėnas.

- Ir klausimas pabaigai. Žvejų visada klausiu, kokia didžiausia pagauta žuvis, o kokia Rimvydo Mačėdo didžiausia pagauta žuvis?

- Ko gero, Kretuone pagauta lydeka, kuri svėrė virš 6 kilogramų. Vos atsinešiau nuo Kretuono. Beje, žvejyboje man gal pats svarbiausias dalykas – pabuvimas gamtoje, jos pajautimas. Žinoma, kai kimba, tai azartas užverda. Kalbant apie pomėgius, dar ir po mišką pasivaikščioti grybaujant patinka. Būnant tokioje unikalioje vietoje, kaip Reškutėnai, visada gali rasti užsiėmimą, kuris vienaip ar kitaip tave nuves į susiliejimą su gamta, - baigdamas mūsų pokalbį sako Rimvydas Mačėnas.

Paskui išėję pasivaikštom po sodybos teritoriją, sustojame prie unikalaus klevo, pasižiūrime į istoriškai įdomias Žemaitiškės pievas... Štai toks išėjo pasakojimas apie Lietuvos kariuomenės atsargos karininką Rimvydą Mačėną.

Algis JAKŠTAS

 

 
Reklaminis skydelis