Švenčionių m. viešojoje bibliotekoje veikiantis literatų klubas „Versmė“ praeitą savaitę susirinko į tradicinius literatūros skaitymus Švenčionių miesto parke. Ir nors renginys buvo pavadintas „Vasara pati dainuoja“, bet vien to neužteko – poezijos posmus, prozos tekstus puikiai papildė ir Šventos kaimo bibliotekininkės Angelės Misiūnienės dainos bei gitaros skambesys.

O vasara tikrai dainuoja – spalvomis, garsais, kvapais, kūpančiomis daržų lysvėmis, svyrančiomis uogų pynėmis ir sprogstančiomis gėlynų spalvomis.

Žodžio ir jausmų šventę pradėjusi skaitovė švenčionėliškė Gražina Jarmalytė pakvietė dalintis žodžio duona, kur sudėta mūsų gyvenimas nuo svajonių iki realybės, nuo skausmo iki laimės. „Eilėrašti, būk mano tiltu, - pabrėžė p. Gražina. - Jei žinai, kur eini ir kur nori nueiti, tiltas tau neleidžia paklysti. O tuo pačiu ir sujungia – krantus, žmones...“.

Pirmasis prie mikrofono pakilo Bronius Lazaraitis. Kaip visada, jis pirmenybę teikia klasikai. Šįkart pasirinko Šilerį. Jis įsitikinęs, kad dar nuo mokyklos suolo privalomi buvę klasikai Getė ir Šileris turėtų rasti savo deramą vietą ir šių dienų žmogaus skaitomų knygų sąraše.

Stasė Tumalavičiūtė pasirinko poeto, dramaturgo Petro Vaičiūno eiles, o Laimutė Radžiūnienė – savo kūrybos posmus. Susirinkusieji išreiškė nuoširdžią viltį, kad švelnūs ir dvasingi Laimutės eilėraščiai kuo greičiau sugultų į knygą.

Buvo pagerbti ir mūsų kraštiečiai poetai: Audra Trusova skaitė Algio Jakšto, Rimas Ankėnas – Vaclovo Dicevičiaus eiles.

Labai išraiškingai Juozas Juodagalvis paskaitė ištrauką iš Vaižganto „Pragiedrulių“, o Gražina Jarmalytė ištrauką iš Angelinos Zalatorienės kūrybos.

Gražiai prasidėjusiai žodžio ir dainų šventei staiga neplanuotą pertrauką pateikė gamta – iš atrodytų visai mažų debesėlių staiga prapliupo šilta vasariška liūtis. Iš pradžių skaitovai nusprendė nekreipti dėmesio į kapsinčius retus lašelius, kurie galiausiai ir liovėsi. Tačiau tik minutėlei. O tada – tarsi statinė būtų prakiurusi, taip šniokštelėjo, kad jau ir skėčiai nebegelbėjo. Visi kvatodamiesi pasileido į kultūros centrą, kur fojė įsitaisę minkštasuoliuose tęsė bendravimą ir poezijos skaitymus, klausėsi Angelės dainų. Nori nenori, liūtis pažadino asociaciją su valstybės dienos minėjimu, kai liūtis permerkė „Ąžuoliuko“ choristus, ir kiek paskui kilo įvairiausių diskusijų. Tačiau nei bibliotekininkės, nei „Versmės“ klibo nariai, nei svečiai, kad ir šiek tiek sušlapo, tačiau dėl to visai nesusikrimto ir juokavo.

Pasak G.Jarmalytės, svarbiausia, kad artimas žmogus šalia, kad visus vienija dvasinis bendrumas ir jungia eilėraščių tiltai. O į Švenčionių biblioteką jie visi eina kaip į namus, junta šilumą, nuoširdų bendravimą. Kaip jungtį tarp visų skaitovų renginio vedėja buvo pasirinkusi Kryževičienės eilėraštį „Eilėrašti, būk mano tiltu“. Kartu su poezijos žodžio nutiestu tiltu žygiavo ir daina, visi atliko bendrą dainą „Ir buvo žodžiai tie“.

Tarsi perteikdama visų susirinkusiųjų mintis p. Gražina pacitavo A.Zalatorienės žodžius: „Svarbiausia diena šiandien, svarbiausias žmogus šalia“ ir palinkėjo daugiau dovanoti nei bausti, daugiau mylėti negu nekęsti, daugiau paguosti negu niekinti.

Ir visi draugiškai pasvajojo, kad būtų puiku ir vėl susitikti, kai žydės jurginai, o spalvingi lapai čežės ant žemės.