Gamtos fotografavimą galima lyginti su loterija. Ruošdamasis visada iš vakaro patyrinėju orų prognozes, pažiūriu, ar yra tikimybė nufotografuoti rūkuose skendinčius klonius, upių vingius. Ryte pro langą pasižiūriu, ar kyla rūkas virš Žeimenos. Žinoma, tai būna apie vieną valandą iki saulės tekėjimo. Ir jei viskas žada sėkmę, važiuoju iš anksto numatytu maršrutu.

Panašiai buvo ir tą liepos rytą. Važiavau į Švenčionių aukštumą ties Stanislavavu. Jau artėdamas prie Stanislavavo pamačiau, kad Švenčionių aukštumoje rūkais nė nekvepia... Tai buvo pirma to ryto nesėkmė. Vėliau Fortūna buvo kiek mielaširdingesnė. Netoli Vaiciukiškės pamačiau gervių porą. Net šokį viena jų man sušoko. Pasukęs link Kaltanėnų pamačiau per kelią besiblaškantį stirniuką, padaręs porą kadrų kantriai laukiau, kol jis nueis keliuku į miško pusę. Netoli Kretuonų kaimo pamačiau gervių šeimynėlę. Smagu, kai šalia suaugusių matai ir jauniklius. Vadinasi, gyvenimas tęsiasi, auga nauja karta, kuri tikrai sugrįš į gimtąsias vietas. Pasisekė nufotografuoti ir porą peizažų. Taigi nesėkmingai prasidėjęs rytas baigėsi lyg ir puikiai, bet sugrįžęs į namus, niekaip negalėjau rasti kito automobilio raktų, kuriuos skubėdamas palikau nepadėjęs į vietą. Va, toks buvo dviprasmiškas rytas, privertęs šiek tiek susierzinti dėl savo neapdairumo, bet padovanojęs keletą gražių fotografijų. Čia kaip toj patarlėj – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Algis JAKŠTAS