Mes turime 234 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2128
mod_vvisit_counterŠią savaitę:2128
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:43895

Įrašas apie įrašus

2020 m. rugpjūčio 1 d.,šeštadienis, Nr.57 (1972)

Žodis yra labai sunkiai suvaldoma materija, ypač socialiniuose tinkluose. Jei rašai apie knygas, tu esi recenzentas. Jeigu rašai apie pasaulio įvykius, esi žurnalistas. O jeigu tu esi dienoraštininkas, tu rašai apie savo gyvenimą.

Mano supratimu, rašyti reikia taip, kad žmogus kažką tame įraše atrastų, pamatytų, suprastų. Kitaip tavo įrašai bus visai beprasmiai. O beprasmybės dabar ir taip nors vagonais vežk.

Ar dienoraštininkaiLietuvoje populiarūs? Sunku pasakyti.

Pastebėjau jog tie, kurie labai daug, garsiai arba grubiai rėkia, visai madingi. Juk bendra tendencija dabar tokia – sukelti kuo daugiau emocijų, kuo labiau užkiršinti žmonių protus, sukurti intrigą, ir kuo įmantresnę, kad protas ir emocijos turėtų peno. Netgi „einant į dvasingumą“. O štai jeigu tu rašai taip, kad įsijungtų giluminis mąstymas, suvokimai, tu nesi įdomus.

Nemėgstu filosofuoti ar intriguoti. Man asmeniškai patinka tie įvykiai arba mintys, kurie ateina savaime į mano gyvenimą ar į mano protą, ir su kuo aš realiai susiduriu.

Taip pat man patinka istorijos. Kartais jos į mano gyvenimą ateina pilnos, o kartais – tik nuotrupos.

Taip, aš mokiausi rašyti blogus. Ir tikrai žinau, kad rašau žymiai geriau, nei prieš metus ar du. Tačiau tai nėra noras pasirodyti, kaip kažkas man sakė. Tai noras dalintis savimi tokia, kokia esu, kokia įstengiu būti šiandien. O rytoj gal būsiu jau visai kitokia, kas žino.

Man tiesiog patinka rašyti. Bet šio pomėgio, kaip supratau, nebūtina monetizuoti. Nes kai darai pinigus iš to, kas patinka, tai tampa darbu. Aš jau kartą gyvenime taip sudegiau, todėl dabar pasistengsiu būti atsargesnė.

Be to, laisvė rašyti kada nori, o ne kada „reikia“ - tipo, turi parašyti postą kasdien - yra saldi. Parašiusi keliolika postų „nes reikia“ supratau, kad žmonės yra labai intuityvūs, ir kai rašai neturėdama nuotaikos, tą jaučia ir žmonės. Jie daug ką jaučia! O kita priežastis - tampi įkyrus, nes kasdien negali parašyti stipraus posto.

Gyvenimas yra kūryba, žaidimas. Esame tarsi šachmatų figūrėlės – Didžioji ranka dėlioja mus ten, kur jai norisi. O jei kartais sugalvoji pats save padėlioti, tai tokia nesąmonė gaunasi, kad supratęs tai norėtum padėti atgal, bet nebegali. Todėl nieko kito nebelieka, kaip veikti iš tų pozicijų, į kurias pats save ir įdėjai.

Bet tai – jau kita tema...

Silvija STATKUTĖ