Pasitikėjimas ugdo atsakomybę

Su Aleksandra Komarova, atliekančia praktiką Pupkevičių bityne, susipažinau užsukęs paimti medaus. Kalbuosi su Maryte apie šiųmetį medunešį ir žiūriu, eina smulki mergaičiukė, užsidėjusi bitininko skafandrą (taip aš dažnai vadinu bitininkų kostiumą). Klausiu Marytės, kas čia tokia, o ji sako – praktikantė. Pati maskvietė, studijuoja Lenkijoje. Taip ir gimė mintis pakalbinti viešnią. Kadangi jos darbo grafikas bityne labai intensyvus, teko susitikimą suderinti per Aleksandrą Pupkevičių, kuris yra ir praktikos vadovas. Beje, vėliau, jau susitikęs pokalbiui, sužinojau, kad ir merginos vardas yra Aleksandra. Ir štai jaukiai įsitaisę kalbamės su Aleksandra ir Aleksandru apie bites ir pasitikėjimą, nes į praktiką atvykusiai Aleksandrai buvo patikėtas atsakingas baras – darbas su bičių motinėlėmis, jų atranka. Bet pradžioje Aleksandros paprašiau papasakoti apie save, kaip ji pateko į praktiką Pupkevičių bityne.

- Galbūt pradėsiu nuo to, kaip patekau mokytis į Lenkiją. Čia buvo mano tėvo sumanymas išleisti mane mokytis į Lenkiją. Tėvas turi pažįstamą Aleksejų Tarakanovą, beje, gerą Aleksandro pažįstamą, kuris ir papasakojo apie galimybę studijuoti Lenkijoje. Taip aš ir išvažiavau mokytis į Liubliną. Iš pradžių buvo tikrai baisu vykti į svetimą šalį nemokant kalbos. Mokymo įstaiga yra kaimo vietovėje, ir man, atvykusiai iš Maskvos, buvo šiek tiek keista, gal net nejauku. Bet tai buvo laikina, dabar man ten patinka, ten gražu ir, žinote, pradedu manyti, kad aš mieliau gyvenčiau kaimo vietovėje nei dideliame mieste, nors dauguma mano bendraamžių, ko gero, norėtų atvirkščiai, bet juk į miestą visada galima nuvažiuoti, o gyventi ten, kur ramiau... Tėvai, atvežę mane, pabuvo porą dienų, kad šiek tiek apsiprasčiau, ir išvažiavo, o aš likau nemokėdama lenkų kalbos. Iš pradžių daugiausia buvau su tais, kurie kalba ir lenkiškai, ir rusiškai. Paskui pradėjau ir aš mokytis lenkų kalbos. Man pasisekė, kad gyvenau bendrabutyje su lenkaitėmis. Jos draugiškai man daug padeda, - pradeda pasakojimą Aleksandra Komarova.

- Aleksandra, o kodėl bitininkystę pasirinkai?

- Gal todėl, kad tėvai bitininkyste užsiima. Žinoma, bitynas ne toks didelis, kaip pas Aleksandrą, kur 1000 šeimų, bet ir 100 šeimų jau normalus. O bitininkyste domėtis pradėjau visiškai neseniai, gal prieš 3 metus. Gyvenime man daug kas patinka: ir dailė, ir dainavimas, ir šokiai. Tarp tų pomėgių atsirado bitės. Gal todėl ir studijuoti man įdomu. Baigusi technikumą, gausiu bitininko diplomą. Mokymo įstaiga labai jauki. Ten kaip šeimoje – vienas kitą pažįsta, nemažai dėstytojų yra baigę šią mokyklą, - apie mokymo įstaigą pasakoja Aleksandra, o į mūsų pokalbį įsiterpęs Aleksandras papildo jos pasakojimą.

- Daug bitininkų, tapusių tikrais profesionalais, sukūrusių savo verslą, yra baigę šią mokymo įstaigą, o tai geras mokymo įstaigos įvertinimas. Ir tie žmonės, užsiimantys bitininkyste ne tik Europoje, bet ir Australijoje, JAV. Tai iš tiesų jauki ir gera mokymo įstaiga.

- Aleksandra, o kaip atsidūrei Adutiškio miestelyje, pačiame Lietuvos pakraštyje?

- Mus su bitininku Aleksandru supažindino mano kuratorė Olga Morozova. Ji gyvena Baltarusijoje, Minske. Pati ji irgi mokėsi tame pačiame bitininkystės technikume „Technikum pszczelarskie“. Kai susipažinome, Aleksandras pakvietė mane atvykti praktikos ir padirbėti jo bityne. Taip aš ir atsidūriau čia, - santūriai šyptelėjusi sako mano pašnekovė.

- Ir kokie buvo pirmi įspūdžiai?

- Man čia iš karto patiko. Čia graži aplinka, o ir šeimoje puikus mikroklimatas, ir priėmė mane kaip šeimos narę. Čia jaučiuosi puikiai, o ir tai, ką darau, yra be galo įdomu. Nors aš praeitais metais praktikos metu jau dirbau dideliame bityne, bet čia viską geriau paaiškina, parodo... – sako Aleksandra, o Aleksandras papildo jos pasakojimą.

- Aleksandra praeitais metais dirbo pas vieną Lenkijos selekcinės bitininkystės grandų Ježy Vilda. Tai žinomas profesorius selekcininkas Mozūrijos universitete, bet dirbo tik siauroje srityje, atliko tik vieną konkretų darbą, nebuvo įjungta į visą selekcinę sistemą, ji buvo tik mažas sraigtelis didelėj selekcinėj sistemoj ir jai nebuvo aiški selekcinio darbo visuma, o čia ji pilnai dirba su motinėlėmis. Nuo lervutės įdėjimo iki jos pažymėjimo. Jos žinioje visas selekcinis procesas, - sako Aleksandras.

- Aleksandra, ar įdomu prisiliesti prie selekcinio proceso, būti atsakingai už geriausių motinėlių atranką?

- Tai be galo įdomus darbas. Ir dabar dirbdama čia supratau, kad pasirinkimas studijuoti bitininkystę buvo teisingas. Juk įdomu ir atsakinga yra atrinkti pačias geriausias motinėles. Dabar aš turiu daug mažyčių aviliukų, kuriuose auginamos bičių motinėlės. Kas 5 dienas iš 500 motinėlių aš turiu atrinkti geriausias. Tai nėra lengva, bet tu turi nuspręsti, kurią bičių motinėlę palikti, kurią tenka pasmerkti. Toks sprendimas yra nelengvas, labai dažnai aš vis klausiu Aleksandro patarimo, - sako mano pašnekovė.

- Dabar nuo Sašos priklauso visas selekcinis darbas, nuo jos priimtų teisingų sprendimų priklauso mūsų bityno sėkmė ateityje, - sako Aleksandras Pupkevičius.

Paskui kalbame apie jausmus, kuriuos tenka išgyventi priimant sprendimus, nes, kaip sakė Aleksandras, bičių motinėlė – tai visos kolonijos širdis, ir nuo to, kaip ta širdis plaka, priklauso visos bičių kolonijos sėkmė, ir Sašos darbas labai svarbus. Svarbu jaunam žmogui ir pasitikėjimas, kurį ji surado Adutiškyje, Pupkevičių bityne. Svarbus ir čia vyraujantis mikroklimatas, šeimos narių darbštumas, nes tik taip galima susitvarkyti su tiek darbų, o kai Aleksandros paklausiau, ar baigusi technikumą sugrįš į Rusiją ir užsiims bitininkyste, išgirstu atsakymą, kad norėtų tęsti studijas, tik jau studijuotų ekonomiką. Ką gi, kas žino, gal vienas išsilavinimas kitą papildys, ir gausis puikus rezultatas.

Pakalbame ir apie Aleksandros pomėgius, o jų daug: tai ir dailė, ir šokis, ir muzika, bet tai daugiau laisvalaikio užsiėmimai ateičiai, nes į gyvenimo kelio pasirinkimą Aleksandra Komarova žiūri rimtai, ir gal net pragmatiškai. Ji puikiai supranta, kad iš meno pragyventi yra sunku.

- Aleksandra, o kokį pirmą įspūdį tau palieka Lietuva, Švenčionių rajonas?

- Pirmiausia, žinoma, aš gilinuosi į darbo procesą, bet laisvu laiku jau ir po Lietuvą šiek tiek mane vaikinai pavežioja. Buvau ir Vilniuje, Švenčionių Nalšios muziejuje, kuriame net cukrinį Leniną mačiau. Tokio relikto net Maskvoj nepamatysi. Čia gražu. Graži gamta. Beje, aš šiuos mokslo metus baigiau nuotoliniu būdu Maskvoje. Maskvoje karantinas buvo labai griežtas. Keista buvo matyti milijoninį miestą tuščią. Žiūri pro langą – nei automobilių, nei žmonių. Žinote, man čia gera. Ne tik gamta graži, bet ir žmonės geri. Neseniai teko stebėti religinę šventę. Žmonės čia vienas kitą pažįsta, džiaugiasi susitikę. Tai tokių nedidelių gyvenviečių privalumas. Kai vienas kitą pažįsta, to nepasakysi apie gyvenimą tokiame megapolyje kaip Maskva, kur gyvena milijonai žmonių. Graži Adutiškio bažnyčia. Čia daug erdvės. Beje, aš čia pirmą kartą pamačiau kaip žydi grikiai. Žinojau grikių kruopas, o kaip žydi – nemačiau. Įsiprašiau naktį, kad paimtų mane pažiūrėti, kaip pervežami bičių aviliai. Tiesa viską tik stebėjau iš tolo. Tik nežinant tikro darbo krūvio bitininkaujant, galima galvoti, kad bitininkystė lengva, - sako Aleksandra Komarova – maskvietė, studijuojanti Lenkijoje, o praktiką atliekanti Adutiškio miestelyje, Aleksandro Pupkevičiaus bityne.

Paskui su ja ir Aleksandru išeiname į jos prižiūrimą bičių motinėlių teritoriją. Nors iš įpratimo stengiuosi nesiartinti prie bičių, bet tenka, nes noriu pamatyti, kaip gi atrodo tos valdos, kuriose jau kurį laiką šeimininkauja Aleksanda, nes, kaip sakė pokalbio metu Aleksandras Pupkevičius, jo, kaip kuratoriaus, indėlis – 10 procentų, o visa kita kruopščiai daro pati Aleksandra, nes jos sprendimai teisingi, ir nėra ko kišasi į jos darbą.

Štai toks pasakojimas apie jauną merginą, išaugusią Maskvoje, su meile kalbančią apie Lietuvos ir Švenčionių krašto gamtos grožį, žmonių nuoširdumą ir svajones.

Algis JAKŠTAS