Mes turime 314 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5279
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15466
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91496
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Samogito dirbtuvėlės. Šviesos nešėjas

2020 m. rugpjūčio 8 d., šeštadienis, Nr.59 (1974)

Interneto platybėse pamačiau labai įdomia skulptūrą. Panaši yra ir Klaipėdos krantinėje. Nusprendžiau tokią pastatyti ir savo kieme. Ji man pasirodė labai paslaptinga ir graži. Aš ją dar bestatydamas pavadinau „Šviesos nešėju“.

Statulos kūrimo principas nėra sudėtingas tik tokio dydžio padaryti nėra paprasta. Pati statula – tai žmogus, nešantis žibintą, – personažas iš 19 amžiaus kasdienybės, kai žmonių apdarai šlapiuoju oru buvo panašūs į apsiaustus su gobtuvu. Be abejo, tokie apsiaustai buvo daugiausiai prie jūros gyvenančių žmonių arba žvejų aprėdai. Kad statula išeitų kuo panašesnė į gyvą žmogų, teko gaminti karkasą. Jį suvirinau iš įvairaus diametro metalo vamzdžių, išėjo žmogaus skeleto forma. Galvai nupirkau pigų vaikišką guminį kamuolį. Jį prapjovęs įkišau vamzdžio galą ir užpyliau betonu. Kai sustingo, privirinau galvą prie karkaso. Liko sunkiausias darbas, bet įdomus – patį žmogų reikia aprengti. Naudojau džiuto audinį, liaudiškai – tai maišinė medžiaga, man jos draugai atvežė iš Ukrainos visą ruloną, ten gerokai pigiau. Medžiagą reikėjo išmirkyti skiedinyje. Skiedinį dariau iš cemento ir smulkios frakcijos smėliuko, santykis 30 prie 70 cemento. Išmirkyti audinį – gana sunkus darbas, o dar sunkesnis – tą išmirkytą audinį formuoti ant statulos. Reikia nemažai vyriškos fizinės jėgos. Principą, turbūt, daugelis žino ir bandė iš cementuoto audinio pasigaminti vazoną ar vazą... Pats formavimas – malonus ir kūrybinis darbas. Iškarto perspėju – jokiais būdais nedarykit to plikom rankom, nes rankos tuoj pasidaro žaizdotos. Geriausiai naudoti storos gumos pirštines arba gumuotas pirštines.

Jau pastačius karkasą, įvedžiau elektros kabelį, kad būtų galima pajungti žibintą. Tobuliausia, dar prie žibinto pajungti ir judesio daviklį, tada gaunasi netikėtumo siurprizas ne tik svečiams, bet ir vagiui. Tiesa, žibintą pakabinau pigų, kinietišką, nes kitokio neturėjau. Aišku, būtų gražiau pakabinti senovišką, o dar mūsų kraštams būdingą geležinkeliečių – būtų idealu. Pati statula išėjo 1,90 cm ūgio ir apie šimto kilų svorio. Kaip sako, prastas tapytojas piešia žmonių veidus panašius į save, taip ir aš taikiau į savo gabaritus...

Arnoldas SAMOGITAS

 

 
Reklaminis skydelis