Galvojame, kad laikai, kai visi laukdavo užderančių mėlynių, bruknių ar spanguolių, pasimiršta. Štai ir dabar – miškuose kai kur mėlynuojant begalei mėlynių uogų, jų nerenkame ir apie jas nekalbame. Pasirodo, kad kartais reikėtų prisiminti ir jas. Tegul ir ne visai smagiame kontekste. Tačiau apie viską  nuo pradžių...

Mėlynės – visus metus žaliuojantys puskrūmiai. Tiesa, žiemą žali lieka tik stiebeliai, kurių gyvybingumą patikrinti paprasta net per Kalėdas – pamerkti jie beregint atgyja ir išleidžia lapelius. Gyvybinga, bet aplinkos pokyčiams jautri mėlynė auga daugelyje mišrių, drėgnų miškų, išskiriami net atskiri jų tipai – pvz., mėlyninis pušynas, mėlyninis eglynas. Tokių mėlynėmis turtingų miškų – beveik ketvirtadalis viso Lietuvos girių ploto, o patys našiausi mėlynojai auga  64 tūkstančių hektarų plote. Vidutinio derlingumo metais iš hektaro galima pririnkti daugiau kaip pusę tonos uogų, derlingais – iki 1,2 tonos. Mėlynė – skani, maistinga. Taigi, tik rink ir dėkok giriai, tokią uogą išauginusiai.

Tiesa, mėlynių reikia pačiai gamtai – nemažai jų sulesa kurtiniai, tetervinai ir kiti girios paukščiai, suėda lapės, net vilkai, graužikai. Daugeliui tai puikus priedas prie įprasto raciono. Beje, gyvūnai mėlynes „sėja“, platina jų  sėklytes, kurios žarnynuose nesuvirškinamos ir nunešamos net labai toli.

Ne kasmet uogų uždera gausiai – tą lemia sausros, šalnos. Mėlynės jautrios mechaniniams pažeidimams, tad kirtavietėse keletą metų skursta ir gali nunykti. Tačiau yra dar viena grėsmė, kuria galima įsitikinti dabar – uogų rinkimas vadinamomis  „šukomis“, o paprastai sakant – lapus ir krūmokšnių viršūnėles žalojančiais brauktuvais. Tokiais įrankiais, įvežamais į Lietuvą, augalai žalojami ir 3-4 metus nedera arba užaugina labai menką derlių. Šių brauktuvų naudojimas uždraustas, už tokį rinkimą baudžiama. Tačiau uogų supirkimo punktuose, žiūrėk, išverčiama taip surinktų uogų, lapų ir šakelių košė. Atseit – skubėjome rinkti. Tačiau jeigu uogos būtų rinktos rankomis, kas jas taip sutrintų, sutraiškytų?

Gamtos tyrimų centro mokslininkas, Ekonominės botanikos laboratorijos vadovas dr. Juozas Labokas patvirtina, kad taip mėlynėms daroma didelė žala. „Čia mūsų visuomenės sąmonės reikalas,  -  sako J. Labokas. – Jei mes nesaugome savo gamtos ir turto, to už mus niekas nepadarys. Guodžia nors tai, kad tokių žmonių nėra daug, kad visuomenė tampa vis labiau išprususi ir suprantanti gamtos bei jos turtų svarbą“. Pakalbintas dzūkas buvo atviresnis:  „Jei galėtau, nagus  tokiems nukapotau“. Taigi dvi nuomonės, bet abi – tapačios.

Tačiau ar taip uogas kas nors renka? Labanoro giria, gražus vidudienis. Išlakus pušynas viršūnėmis stumdo baltus debesis, o jame baikščiai žvalgydamiesi rožiniais brauktuvais darbuojasi du piliečiai. Mes ir jų vardus sužinome, nes jie šūkauja, tariasi, kur ir kiek čia „rinkti“. Pagaliau pamatę mus nusigręžia. Galvojate – mėlynuoja iš gėdos? Kur ten,  jie tik palaukia, kol nutolsime ir vėl kimba uogauti... atsiprašau – naikinti mėlynes ir mėlynojus. Dėl to tikrai reikėtų mėlynuoti iš gėdos.

Selemonas PALTANAVIČIUS