Toks apokaliptiškas jausmas tvyro ore – tarsi tai būtų paskutinė vasaros diena, o ne pokytis prieš oro pasikeitimą.

Beržas paleido į pasaulį šiandien savo sėklas ir pirmus geltonus lapus. O pasidabino tokiais lygiai birželio 29 dieną. Būtent tą rytą, įkvėpusi gaivaus ryto oro, užuodžiau rudenį. Ir pamačiau gelsvą garbaną berže.

Keistai prislopinta saulės šviesa, rodos, dar kaitresnė nei įprastai, ir verčia slėptis pavėsiuose.

Mano dėmesį patraukia čaižus ir skausmingas paukščių klyksmas. Keletą akimirkų nekreipiu dėmesio, bet galiausiai iškišu nosį į kiemą.

O ten danguje vyksta kova – didžiulį erelį bando nuvyti mažytis kiras. O erelis ratais, lėtai, tarsi pasimėgaudamas, kyla į viršų. Kiekvienas ratas jį pakylėja tarsi dar vienu aukštu aukščiau, kol galiausiai jis perskrodžia pirmus lengvų debesų sluoksnius. Erelis sumažėja iki varnėno dydžio, o kiro beveik nebesimato, tik pasisukus tam tikru kampu metalo spalvos sparnai švysteli saulėje. Jis įnirtingai gina savo lizdą, kartais kepšteldamas erelį. Galiausiai erelis, net nesuplakdamas sparnais, pagauna vėjo bangą ir kartu su ja pasileidžia link jūros. Kiras vis dar įnirtingai plaka sparnais, vis dar puola erelį, kol, galiausiai nutolus grobuoniui atitinkamą atstumą, jis irgi pradeda sklęsti vėjo srovėje. Bet dar ilgai jį seka, ar tikrai priešas tolsta. Nes jei sumanytų grįžti, kiras vėl, sukaupęs visas jėgas, gintų savo lizdą. Ereliui lengvai sklendžiant oru ir greitai bei abejingai tolstant, kiras apsisuka ir nuskrenda link lizdo.

Bet mes žavimės ereliais. Kumpu jų snapu, lenktais stipriais nagais ir skvarbiomis akimis. Lygiai taip pat mes, moterys, kartais susižavime tokiais vyrais. Imponuoja jėga ir drąsa, net jeigu tai ir kaukė. Pasiduodame jėgai, užvaldymui, leidžiamės, jog į mus suleistų tuos grobuoniškus nagus mūsų neverti paukščiai, o po to negalime iš tų nagų išsivaduoti. Ištirpstame nuo to skvarbaus žvilgsnio, žadančio viską. Netgi tada, kai suprantame, jog tai buvo tik pažadai. Žavimės sparnų mostais, net jeigu tie sparnai yra prilipdyti... Nes pradžioje to nematome. Tam, kad pamatytumėm tikrąjį tokių erelių veidą, t.y. šaltą ir klastingą, arba savanaudišką širdį, mums prireikia laiko.

Galbūt verta pasidairyti į kirus, varnus ar varnėnus, t.y. į tuos, kurių jausmai ir ketinimai tyri, nors sparnai ir nagai ne tokie įspūdingi.

Silvija STATKUTĖ