„Marija paimta į dangų – džiaugiasi angelų kariuomenė“ – taip giedame rugpjūčio 15 d. minėdami Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų iškilmę. Ši iškilmė visada buvo, yra ir bus sudėtinga. Kažkas joje yra tai, kas neduoda ramybės. Tai, kas netelpa į įprastą mąstymą. Ir tuomet lieka pagunda susikoncentruoti tik į paviršutiniškus dalykus: gėles, vaisius.

Juk su Jėzumi atrodo viskas paprasta. Jis buvo žmogus ir Dievas. Gimė, mirė, prisikėlė, įžengė į Dangų ir viskas. Taip jam ir priklausė. Per daug atrodo nėra ką čia mąsto. Ir tai, ko nesuprantame, priskiriame natūraliam dalykui. Kur jau mes ten suprasime Dievo planus ir Jo kelius. Ir taip susitaikome.

Tačiau su Marija taip lengvai neišeina. Ji nėra ketvirtasis Švenčiausios Trejybės Asmuo. Ji nėra Dievas. Ji yra tik žmogus. Aišku, apdovanota įvairiomis Dievo malonėmis. Bet visgi ji yra tik žmogus. Neturinti kažkokių „superinių“ galių. Paprasta eilinė kaimo mergina, kuri niekur toli nebuvo išvykusi, nebaigusi kažkokių mokslų. Tiesiog gyvenusi kaip ir kitos to laikmečio merginos. Nuo vaikystės tėvai nusprendžia, su kuo turės kurti šeimą. Ištekina. Pagrindinė užduotis – rūpintis šeima. Ir tik toks buvo visų merginų kelias. Ir toks buvo, ko gero, vienintelis kelias būti laiminga visuomenės dalimi.

Tuo tarpu su Marija nutinka viskas „truputį“ kitaip. Ji buvo sužadėta su Juozapu. Vertėtų čia padaryti pastabą. Anuo laiku vestuvės buvo dviejų dalių pirmiausiai yra formalios tuoktuvės, o po metų jau pradedama gyventi kartu. Tai čia Marija formaliai yra ištekėjusi už Juozapo. Bet jie dar negyvena kartu. Šiuo metu Marijai yra 13-15 metų. Ir šiame laikotarpyje, kai Juozapas su Marija jau yra susituokę, bet dar negyvena kartu, Dievas įsikiša. Viskas prasideda angelo apsireiškimu. Kaip žinom, Marija nelabai supranta, ką tai reiškia. Bet mes galime suprasti iš kitos pusės, kad Dievas tarsi sugriauna įprastą gyvenimo tvarką. Ir aišku, Juozapo ir Marijos gyvenimai taip pat nebus tokie, kokių gal tikėjosi.

Va iš čia, ko gero, ir yra tas paradoksas. Tai, ką pavadinome sudėtingumu. Ji labai panaši į daugelio žmonių gyvenimus. Mes svajojame, planuojame, kuriame, bet įvyksta kažkas gyvenime ir viskas pasikeičia. Dažniausia mūsų reakcija į šiuos pokyčius yra neigiama. Apskritai į bet kokius pokyčius, kurie nebuvo mūsų plano dalis, mes reaguojame neigiamai. Tačiau to negalime pasakyti apie Mariją ar Juozapą. Jei save pastatytumėme į jų vietas, tai, ko gero, mūsų reakcija ir pokalbiai su Dievu būtų visai kitokie. Kodėl taip nuolankiai reaguoja Marija? Pirmiausiai atkreipkime dėmesį, kaip angelas kalbasi su Marija. Jis kalbasi ne bet kokiais žodžiais, kurie jam ateina į galvą. Jis kalba Šventojo Rašto žodžiais. Ir tai yra labai svarbu. Dievo tauta – Izraelis – skaitydami Šventąjį Raštą, juo maitindamiesi, jie mato kaip Dievas veikė jų istorijoje, kokių Jisai padarė stebuklų, kaip Jis gelbėjo savo tautą, kokie yra pažadai Jo tautai. Be viso šito yra begalė istorijų, kaip Dievas veikė per parastus, silpnus žmones ir net moteris, kurios atlikdavo žygdarbius. Va ši terpė Mariją suformavo kaip tą, kuri pasitiki Dievo planu, Jo veikimu, kuris iš pradžių gal ir yra visiškai nesuprantamas. Bet tai netrukdo pasitikėti tuo Dievu, kuris nori gero ir kuris išveda į gerą. Kitaip sakant per Bibliją Marija atranda asmeninį santykį su Dievu. Ką reiškia asmeninis santykis? Tai reiškia, kaip Dievas veikia Biblijoje, jis taip pat veikia ir mano gyvenime. Kai angelas sveikino Mariją, kreipdamasis į Ją žodžiais: Viešpats su tavimi, malonės pilnoji, ir t.t. Ji prisimena Biblijoje aprašytus didvyrius, tokius kaip Gideoną, kuris buvo pakviestas išlaisvinti Izraelį iš midjaniečių, ar Rutą ir t.t. Todėl Marija mato, kad ateina Dievas gelbėti savo tautos. Kad čia ir dabar veikia Dievas. Su tokia pačia galia ir nuostabiais savo darbais, kaip aprašyta Šventajame Rašte. Tačiau Marija nežino ir nesupranta, kaip tai įvyks.

Va čia, ko gero, mūsų panašumas į Mariją ir baigiasi. Mums reikia detalių instrukcijų, garantijų, draudimų, atsakymų, kaip tai bus ir kas mums iš to. Marija, sakydama, kad ji Viešpaties tarnaitė ir tebus kaip Dievas nori, žengia tikėjimo žingsnį, pasitikėdama Dievo veikimu. Šis tikėjimo žingsnis yra sąlyga veikti Dievui ir mūsų gyvenime. Tai reiškia leisti Dievui daryti su mūsų gyvenimu, ką Jis nori, o ne ką mes buvome susiplanavę. Tai atrodytų sunku. Kodėl? Pirmiausiai dėl to, kad mes dažnai labai mažai pažįstame Dievą, nes kad Jį pažintume, reikia su juo bendrauti. Čia padeda malda ir Šventojo Rašto skaitymas. Antras dalykas, kad mes nelabai pasitikime, kad Dievas turi gerą planą mūsų ateičiai. Kad ir kiek kartų būtumėme girdėję, kad Dievas mus labai myli ir nori mums paties geriausio, vis tiek žiūrime įtariai. Trečias dalykas yra baimė, kuri pasireiškia nuogąstavimais: o kaip dėl ateities? O iš kur man žinoti, juk aš nusidėjėlis? O jei nepavyks? O kas toliau? O ką kiti pasakys? O aš dar per jaunas? Per senas? Ir t.t.

Marija gyveno tikėjimu. Nesakau, kad jai buvo lengva. Nebuvo. Tikrai nebuvo. Buvo daug sunkių dalykų. Mūsų gyvenimai taip pat nėra lengvi. Bet Dievas gali per tikėjimą padaryti kažką nuostabaus ir didingo mūsų gyvenime, kaip kad padarė Marijos ir Juozapo gyvenime. Todėl Marijos paėmimas į Dangų yra mus provokuojantis įvykis atverti savo gyvenimus Dievo galiai. Ji meta iššūkį. Savo gyvenimu ji mums sako, kad „Ir tu gali taip kaip aš“.

Kunigas Deimantas BRAZIULIS