Kiškį sutinku dažną rytą – reikia tik nepramiegoti ir pataikyti metą, kai jis grįžta iš naktinių pasivaikščiojimų. Žinau, kurlink jis traukia – jo guolis yra avietyne, po tankiu kereliu, ten jam vėsu ir gera, o svarbiausia – nemato svetimos akys.

- Kaip sekasi? – klausiu jo.Kiškis sustoja ir ilgai žiūri į mane.

- Gerai sekasi... – atsako kažką mąstydamas. – Man viskas sekasi gerai.

-Ar lauki rudens? Juk vasarą buvo taip gera...

- Nesupratau... – kiškis dar labiau išpučia akis. – Paklausk dar kartą.

- Ar lauki...

- Ne, aš niekada nelaukiu to, kas ir taip ateina. - Jis nusigręžia ir prieš šuoliuodamas savo keliais, paaiškina taip, kad nerandu kitų klausimų. – Tu klausi dalykų, kurie visai nežinomi kiškiui. O mums visai nerūpi jūsų dalykai, nes jūs nieko neišmanote. Na, lekiu. Iki kito karto!

Še tau! Gal kiškis tikrai teisus?

Selemonas PALTANAVIČIUS