Mes turime 239 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4439
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13123
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:141875

Kai gyvenimas – kova ringe be taisyklių

2020 m. rugpjūčio 22 d., šeštadienis, Nr.62 (1977)

Su bičiuliu bendrapavardžiu, o gal net ir tolimu giminaičiu, nes mano ir jo protėviai iš tėvų pusės Jakštai į šį Lietuvos pakraštį, nusiaubtą maro, atkeliavo iš Žemaitijos prieš trejetą šimtų metų, šią savaitę švenčiančiu gražų 80 metų jubiliejų Juozapu Jakštu esame pažįstami gal apie 4 dešimtmečius. Daug kartų kalbėtasi ir apie gyvenimą, ir apie politiką. Kai buvo ruošiama knyga „Ąžuolų kalbėjimas Lietuvai“, apvažiavome didelę dalį Lietuvos. Fotografavau Juozapo sukurtus paminklus ir kitus kūrinius. Apie artėjantį Juozapo Jakšto jubiliejų pašnibždėjo muziejininkė Viktorija Lapėnienė, surengusi Reškutėnų muziejuje Juozapo Jakšto 80-mečiui skirtą parodą.

Mes su Juozapu visada randam apie ką pasišnekėti, nes turime ir vieną pagrindinį sąlyčio tašką – meilę šiam Nalšios žemės kampeliui, o ir menas, kūryba taip pat dažnai padiktuoja ne vieną temą pokalbiams. Šį kartą sutarėm daugiausia laiko skirti gyvenimo peripetijom, o įvairiausių „bangavimų“ Juozapo Jakšto gyvenime per 80 metų buvo tikrai daug.

Dažnai gyvenimą bandome lyginti su upės bėgsmu: „Laikas yra tarsi veržli upė, nešanti visus įvykius; vos tik kas nors pasirodė, tuoj nunešamas, į jo vietą atplaukia kitas, bet ir tą tuojau nuneš srovė“, – rašė Romos imperatorius, mąstytojas Markas Aurelijus, o Juozapas Jakštas savo gyvenimą palygimo su kova ringe be taisyklių, į kurį, kaip pats sakė mūsų pokalbio pradžioje, įžengė vos sulaukęs 12 metų. Kai paklausiau Juozapo, ar 80 metų yra daug ar mažai, išgirdau atsakymą:

- Žinai, Algi, aš negaliu pasakyti, daug tai ar mažai. Viskas lyg ir sustoję jau kuris laikas, bet tai pajunti per energijos ekvivalentiškumą. Krenta mano kilovatai, kai tenka intensyviau padirbėti, bet aš toje rutinoje visą laiką. Gal nuo 12 metų esu tarsi ringe be taisyklių. Nes nuo 12 metų aš pradėjau suvokti gyvenimo tiesas, atskirti vaikiškų iliuzijų pasaulį nuo realybės. Dabar dvylikamečiai daug daugiau žino apie pasaulį, o tada vaikui, jau už kalniuko nubėgus, pamatytos erdvės buvo atradimas. Tada laiko tėkmė buvo lėtesnė, dabar visi skuba, lekia. Dvylikametis būdamas aš jau buvau paragavęs šiokių tokių tiesų: istorinių, geografinių, tada ir pradedi galvoti apie vykstančius procesus, imi lyginti, ką girdėjai iš tėvelių, brolių pasakojimų, su tuo, ką išgirdai mokykloje. 12 metų ribą išskirčiau kaip savotiškos nepriklausomybės ribą, ypač po to, kai septynmetę baigęs Reškutėnuose, išvažiavau į Vilnių mokytis statybos technikume. Dabar vaikai net negali įsivaizduoti, kaip į mokyklą įvairiomis oro sąlygomis tekdavo nueiti pėsčiomis 7 kilometrus pirmyn ir atgal. Nebuvo net normalios avalynės, avėjau mediniais pakaustytais batukais. Eini per sniegą, prisikemša, iškrapštai ir vėl eini. Taip, tai gerokai užgrūdino, bet ir ligų dėl peršalimo nemažai buvo. Eidamas tą vargo mokyklą pradedi lyginti su realiu pasauliu. Nuo vaikystės ieškojau atsakymų į daugelį klausimų, kurie nedavė ramybės. Štai vyriausias brolis Leonas pasakoja man apie Lietuvą, pasakoja apie visai kitą vėliavą, himną, o aš galvoju, kur ta tikroji Lietuva, vėliava. Tiesa, vėliau mažytę trispalvę mačiau ant Lietuvos partizanų, kurie labai dažnai pas mus lankydavosi, uniformų, o tikrą trispalvę, tiesa, pakeistų matmenų, kad nesikabinėtų saugumiečiai, pasisiuvau jau Sąjūdžio metais. Ji su manimi visur keliavo, bet kažkoks niekadėjas pavogė, - pasakoja apie savo gyvenimą bičiulis Juozapas.

- Augai gausioje šeimoje. Kaip sugyvenote?

- Mano tėvai Juozas ir Marijona išaugino mus septynis. Buvome 5 broliai: Leonas, Česlovas, Eugenijus, Valerijonas ir aš, ir dvi seserys: Bronė ir Felicija. Šeima buvo gausi, bet ir darbo užtekdavo visiems. Žinoma, vaikystėje tiek broliai man, tiek aš jiems prikrėsdavome įvairiausių šposų. Brolių charakteriai buvo labai skirtingi. Vyriausias brolis Leonas man buvo pavyzdžiu. Jis daug žinojo, brolis Česlovas buvo iš mūsų pats judriausias, linksmiausias. Su broliu Eugenijum dažniausia pasipešdavome. Jis mane ir nuo krosnies vis bandydavo nustumti. Brolis Valerijonas buvo rimtumo ir ramybės įsikūnijimas. Sesei Bronei mama visokių darbų duodavo: ji mus ir apmegzdavo, ir drabužius suadydavo. Sesuo Felicija buvo mūsų laiškų rašytoja. Broliams ir man tarnaujant kariuomenėje, nuo tėvų ir savęs laiškus rašydavo. Prisimenant vaikystę, bene pirmas realus prisiminimas – rugiapjūtė. Tėvas dalgiu kerta rugius, guldo į pradalgius, mama riša pėdus, o mano pareiga tuos pėdus statyti į gubas ir raiščius supinti. Prisimenu, kaip ir grikius rankomis raudavome. Beje, per ražienas vaikščioti tekdavo basomis, kojos būdavo kruvinos. Prisimenu, kaip eidavau į mišką sausų šakelių pakurom, juk net šakas vienkiemiečiam buvo uždrausta nešti. O iš mokyklos laikų dar toks prisiminimas: einu, vienoj rankoj – medinė skrynelė, kitoj – bidonėlis su pienu ar kitais produktais – sviestu, kiaušiniais, kuriuos reikėdavo priduoti prievole... Tik 7 klasėj tėvas atidavė man savo batus. Varganai gyvenome, bet išaugome. Mano anūkai sunkiai gali įsivaizduoti, koks tada realus buvo vaiko gyvenimas. Beje, dabar sunku įsivaizduoti ir kokia švari tada buvo gamta. Pravažiuoja už puskilometrio sunkvežimis ir tu jauti benzino kvapą... Galiu pasigirti, kad būdamas septintoje klasėje, pradėjau rašyti į Švenčionių rajono laikraštį, berods, „Raudonoji žvaigždė“ vadinosi. Turėjau įvairių gabumų, galėjau ir žurnalistu būti, ir teisininkui, ir dailininku, bet esu kuo esu. Va, čia ir galioja kovos ringe be taisyklių dėsniai. Gali daug ko norėti, o gyvenimas tavęs neišleidžia iš ringo, ir turi kautis. Bet grįžkim prie pirmojo mano rašinio. Gal ir juokingai dabar nuskambės, bet jis buvo apie Staliną. Aš jį tiek išgyriau, ir išspausdino mano rašinį, į neetatinius korespondentus įtraukė, bet rašiau aš jau ne apie Staliną, kuris greitai ir mirė, bet apie gamtą, net padėkos raštą gavau už rašinėlį „Gelbėkime jazminą“. Kai išvažiavau į Vilnių, prasidėjo kitas gyvenimas.

- Juozapai, čia, Jukiškėse, prabėgo beveik visas tavo gyvenimas?

- Faktiškai taip. Gal tik 10 metų studijų ir tarnybos kariuomenėje reikėtų išbraukti iš 80 mano metų.

- Jaunimo buvo daug aplinkui?

- Oi, kiek daug. Tiesa beveik kiekvienuose šokiuose kas nors būtinai turėjo susimušti. Kai pagalvoji, kodėl, dėl ko. Jei nesusimušdavo, tai bent langus papleškindavo. Vėliau tos muštynės ir į žiaurumus peraugo, atsirado tokių, kurie ir peiliais ėmė švaistytis. Buvo ir sužeistų, ir papjautų... Kažkaip keistai ta energiją jaunimas išliedavo.

- Juozapai, o kur tarnavai?

- Tarnavau 3 metus Minske radistu. Nors vadindavo mane kažkodėl fašistu, bet kai reikėdavo, tai į priekį vis statydavo. Su kariuomene susijęs ir vienas liūdniausių mano gyvenimo epizodų. Tuomet leisdavo paskutiniais tarnybos metais kareiviams vykti laikyti egzaminų į aukštąsias. Aš svajojau apie teisę. Atvažiavau į Vilnių į universitetą laikyti egzaminų. Išlaikiau gerai, bet savęs priimtų studijuoti sąrašuose neradau. Teko grįžti į dalinį tęsti tarnybos, iš visos kuopos tik aš sugrįžau. Gal po mėnesio gavau universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus laišką su atsiprašymu, kad įvyko klaida ir aš esu priimtas ir bet kada galiu pradėti studijas. Tai buvo dar vienas iš kovos ringe be taisyklių epizodų. Atvažiavau su kareiviškas uniforma, kai kiti su šlipsiukais ir kostiumais vaikščiojo. Pasimūčijau gal pusmetį ir perėjau į neakivaizdinį. Reikėjo iš kažko gyventi, reikėjo dirbti. Grįžau į tėviškę. Gavau neblogą darbą, bet po visą rajoną tekdavo važinėti. Dviratuku su nivelyru ant pečių ir į Adutiškį, ir kitur važiuodavau. 1965 metais sukūriau šeimą. Su žmona Albina susipažinau Cirkliškio technikume. Albina ir mano sesuo buvo draugės. Gal gamtoje taip surėdyta, kad ima ir susitinka žmonės. Mano giminės šaknys – netoli Šiaulių, Didžiojoje Lietuvoje, gal todėl mane taip traukė ir traukia lietuvybės idėja, graži šneka. O kai išgirdau Albiną kalbančią gražia lietuviška kalba (ji kilusi iš Prienų rajono), taip ir apsalau. Nors panų čia buvo aplinkui, ir aš nebuvau iš kelmo spirtas, bet Albina tapo mano žmona. Po poros metų gimė dukra Eglė, o vėliau sūnūs Žilvinas, Juozas, Karolis. Nebebuvo laiko kada galvoti apie mokslus, reikėjo galvoti, kaip šeimą išmaitinti, - sako mano pašnekovas.

- Juozapai, kodėl tavo kūrybos pagrindinė medžiaga tapo ne drobė, nors galėjai tapyti, bet medis?

- Įdomus klausimas. Kodėl medis? Gal todėl, kad čia daugiau monumentalizmo, tad yra daugiau matoma ir galėtų parodyti mano kūrybinius sumanymus. Su medžiu viskas paprasta: paėmei medžio pliauską ir darai. Nereikia nei brangių dažų, drobių, - šyptelėjęs sako Juozapas, o aš mintyse pagalvoju: „Viskas paprasta, kai turi Dievulio dovaną, kai rankos sugeba realizuoti kūrėjo mintį“.

Beje, Juozapo kūryba seniai išaugo iš liaudies meno marškinėlių ir peraugo į profesionalų meną. Apie tai kalbėjo po apsilankymo pas Juozapą ir profesorius, akademikas Algirdas Gaižutis.

- O koks kūrinys tau pats brangiausias iš šimtų sukurtų?

- Ko gero, paminklas kunigui Karoliui Garuckui, stovintis Ceikinių bažnyčios šventoriuje. Kai šis šviesus žmogus mirė, pas mane atvažiavo kunigas Žemėnas ir sako: „Juozai, padaryk kokį nors paminklą ar kryželį.“ Pažadėjau, o medžiagos tai nėra. Pirmiausia nutariau padaryti kryžių, o iš kur imti ąžuolo? Įsivaizduokit, nakties metu su rankiniu pjūkliuku nupjoviau kokių 40 cm ąžuoliuką. Buvo nuotykių, kol aš jį parsivežiau su arkliuku. Kryžių padariau, o vėliau ir paminklą. Kadangi kunigas Garuckas buvo tarybų valdžios priešų sąraše, tai po paminklo pastatymo turėjau rimtų reikalų su KGB. Net Vilniuje buvau tardomas, bet, matyt, ir ten buvo žmonių, kurie nedegė noru besąlygiškai tarnauti ir vykdyti įsakymus. Toks, matyt, buvo ir mane tardęs kapitonas, kuris po apklausos man liepė parašyti pasiaiškinimą, kurį perskaitęs pasiūlė kai kurias vietas pataisyti. Tą aš ir padariau, ir daugiau manęs KGB nekliudė. Žinoma, kiekvienas kūrinys yra brangus ir svarbus, kaip ir paskutinis, kurį skyriau savo gyvenimo saulei – mamai. Ji buvo labai labai šviesus žmogus, todėl ir pačiame paminklo viršuje įdėjau saulę, kurią pats ir iškaliau. Beje, su kunigu Kazimieru Garucku susijęs ir skulptūros Kryžių kalne pastatymas. Kadangi apie tai jau ne kartą buvo rašyta ir aprašyta, paminėsiu tik tiek, kad tuomet buvo iškilęs pavojus, kad Kryžių kalnas bus sulygintas su žeme, kunigas Garuckas manęs paprašė padaryti ką nors tokio, kas galbūt sustabdys tą intervenciją. Iškaliau tą skulptūrą rugių lauke. Pamatau ar išgirstu ką važiuojant ar einant, atsigulu ir guliu tylomis rugių lauke kaip pelė po šluota. Jau ir tada 1980 m. buvo drąsių vyrų, tokių kaip Petras Garla, kurie padėjo suorganizuoti nuvežimą ir pastatymą. Kai saugumiečiai atsitokėjo pražioplinę paminklo pastatymą, buvo jau vėlu. Tiesa, buvo šiokių tokių bandymų tą paminklą priskirti man, užkliuvo žodžiai „Maironio ainis“, bet aš gerai sumėčiau pėdas. Grįžęs ryte iš Kryžių kalno, išvažiavau į Juodkrantę, į seminarą.

- Juozapai, medis yra medis, iš jo sukurti kūriniai reikalauja priežiūros. Ar skaudu, kai matai, kaip dūla neprižiūrimi kūriniai?

- Žinoma, liūdna ir skaudu, nes aš kiekvieną kartą į savo kūrinį įdedu ne tik fizinį darbą, bet ir dalelytę širdies ir meilę. Liūdna, kai ima griūti tokie monumentai, kaip paminklas Mielagėnų bažnyčios šventoriuje arba prie bažnyčios Varėnos rajone, kurio pastatymą inicijavo tuomet ten klebonavęs kunigas Virvičius, bet dar skaudžiau, kai išmetamos vyskupo pašventinto altoriaus dalys, kaip pasielgė kunigas Medardas, išmesdamas iš Reškutėnų bažnyčios mano sukurto altoriaus dalis. Kai paprašiau, kad grąžintų, atvežė savivarčiu ir išvertė kaip kokias malkas, o juk tai altoriaus dalis ir pašventinta vyskupo Juozapo Tunaičio. Tokių pavyzdžių galiu ir daugiau išvardyti, bet kam. Nuo to juk niekas nepasikeis.

- Tai dar vieni kovos ringe be taisyklių epizodai? Ar nebuvo noro išlipti iš to ringo?

- Tu teisus, Algi, taip, čia kovos be taisyklių ringe epizodai. Buvo bandymų išlipti iš to ringo, bet kažkas neleisdavo. Taip, svajojau apie didįjį sportą, gerai bėgiojau, šaudžiau, bet sustreikavo širdis ir svajonės teko atsisakyti. Svajojau apie jūrą, norėjau stoti studijuoti. Saugumas iškapstė, kad yra dėdė Amerikoj. Matyt, taip jau buvo lemta, kad aš gyvenčiau ir kurčiau čia, Jukiškių kaime, - sako Juozapas Jakštas.

Paskui mes dar kalbame apie vaikus, anūkus, apie tai, kad net per didžiąsias šventes sunku visą šeimą prie stalo sukviesti, nes sūnus Žilvinas su šeima – Jungtinėse Valstijose, sūnus Karolis – Pakruojo rajone su šeima, vienintelė dukra Eglė gyvena ir dirba Švenčionių rajone. Tiesa, didžiausia Juozapo paspirtis – sūnus Juozas – irgi dažnai iš Vilniaus atskuba. Kalbėjome ir apie bendražygių išdavystes, ir neprietelių kerštą. Daug epizodų iš ilgo mūsų pokalbio tiesiog netilpo į šio pasakojimo rėmus.

O užbaigti norėčiau šiais pamąstymais. „Būk panašus į uolą – bangos be paliovos dūžta į ją, o ji stovi tvirtai, ir atsimušęs į ją nurimsta putojantis vanduo.“ – prieš beveik 2 tūkstančius metų rašė filosofas, Romos imperatorius Markas Aurelijus. Kaip uola savo gyvenimo ringe, kur labai dažnai kovojama be taisyklių, kur dažnai yra žmonių, pasiruošusių smūgiuoti į nugarą, stovi Juozapas Jakštas. Stovi tvirtas, neišduodantis savo įsitikinimų, principų... Jo stiprios rankos mokėjo ne tik nuostabius meno kūrinius sukurti, bet ir švelniai vaikų: Eglės, Žilvino, Juozuko ir Karolio galvas paglostyti, o dabar su žmona Albina jau ir anūkų gausiu būriu gali džiaugtis. Turi 6 anūkes ir 3 anūkus, jau ir 1 proanūkį. Turi mano bičiulis Juozapas ir ne vieną kūrybinį sumanymą. Naujausias jo darbas, skirtas mamai, jau pasitinka atvykstančius į Jakštų sodybą, kurioje išaugo ne viena karta ir kuri dar ilgai bus pilna gyvasties.

Algis JAKŠTAS