Mes turime 234 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4379
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13063
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:141815

Svirkos šventė Žolines

2020 m. rugpjūčio 22 d., šeštadienis, Nr.62 (1977)

Kiekviena nauja diena rašo mums laiškus, kuriuos skaitydami įgyvendiname idėjas, įprasminame savo, savo artimųjų ir kraštiečių gyvenimus. Suprantama, diena dienai – nelygi. Būna švenčių, kurių metu padedame ant kelių pavargusias rankas ir leidžiame pakylėti savo mintis į dangų. Kasdieniai žemiški rūpesčiai moka palaukti Žmogaus, kuriam būtina atgaiva.

Viena iš įsimintinų, prasmingų, turiningų dienų tapo Žolinės Svirkose, - gyvenvietėje, kurioje nebėr mokyklos, kurioje nugriauti daug matę kultūros namai, o jų vietoje netrukus turėtų iškilti nauji.

NORISI PASITARNAUTI VIETAI, kurioje augta ir mokytasi, iš kurios buvo iškeliauta mokytis ir dirbti Vilniuje.

Pastaraisiais metais retokai lankydavausi tėviškėje, gal dėl to sugrįžus nemažai dalykų nustebino, pamalonino ir padėjo suprasti situaciją ne tik dalyvio, bet ir stebėtojo žvilgsniu.

Šiuokart pagal susitarimą su Svirkų kaimo bendruomenės pirmininke Virginija atvykau su eilėmis ir paveikslais. Atvažiavome su dukra ir vienu iš dviejų sūnų. Prie mokyklos, kur būta tiek pažinimo džiaugsmo, tiek vaikiško ir paaugliško nerūpestingumo ir svajonių, kur būta pirmųjų draugysčių.

Aikštelėje pasitiko malda. Malda iš gerbiamos Valės Meškelienės lūpų... Akimirksniui susitiko mūsų žvilgsniai, tai – pasisveikinimas, kuriame pamačiau save namuose, kuomet juose gegužinių ir birželinių pamaldų pavakarėmis rinkdavosi kaimynai. Pamename gerbiamą Valę mokytojaujant, pamename ir maldomis bei giesmėmis palydint Amžino poilsio.

Pasitiko ir paslaugus, rūpestingas, geranoriškas jaunimas, geranoriškos Virginijos akys, baltos palapinės...

Ramybė ir Palaima.

Savaime išsirikiavo paveikslai, savaime susirinko žmonės.

Prasidėjo mišios. Aukojimui ir Pakylėjimui pritarė visa aplinka, gamta.

Gražiausioji jos dalelytė puokščių pavidalu tapo pašventinta. „Kaip kažkada...“ – šmėkštelėjo mintis. Prisiminiau šalia savų namų žydėjusias, šviesaus atminimo mano mamos mylimas gėles ir puokštes josios darbų nuvargintose rankose.

Klebono Deimanto Braziulio tariamo žodžio klausėmės atidžiai.

Po Mišių Marijos paėmimo į dangų garbei skambėjo Katalikų teologiją Kaune studijuojančios Gintarės atliekama giesmė.

Antrojoje – kultūrinėje – renginio dalyje – daug dėmesio buvo skirta rugiapjūtės, Žolinių papročiams, mano autorinei poetinei kūrybai, dailės darbams ir lietuviško filmo „Leitis“ pristatymui, demonstravimui po atviru dangumi.

Kas patiko?

Labai norisi pažymėti apeiginiu rūbu apsirėžiusias jaunas moteris - renginio vedėjas Vaidą, Renatą ir Jolitą. „Tai drąsiai galima filmuoti, tai tinka rodyti platesnei auditorijai“, – ne kartą šmėkštelėjo mintys, klausantis vaizdingos, įtaigiai ir maloniai skambančios kalbos, pristatant ir su dėkingumu bei rankų darbo dovanomis palydint renginio dalyvius.

Norisi pagerbti bendruomenės pirmininkę Virginiją, gebėjusią įvykių grandines jungti nematomai jaukiai ir sklandžiai – be dėmesio sau ir be norų išsiskirti iš bendruomenės.

Norisi paminėti atvykusį į šventę aktorių Algirdą Breidoką, linksmuoliškai pristačiusį lietuvišką filmą „Leitis“.

Norisi. Šis žodis tapo vedamuoju rašant šį atsiliepimą. Norisi, nes sujaudino, nes pašaukė atsiliepti į nuoširdumą ir tikrumą.

...tarp eilučių – pažįstamų, artimų, buvusių kaimynų šypsenos ir šiluma. Ačiū už tai, kad buvome ir esame. Tarp eilučių – dėkingumas ir nepažįstamiems žmonėms.

LINKĖJIMAI: „...kad viskas į gera.“

Aldona VAITKEVIČIŪTĖ