Vis dar imponuoja grubus ciniškas elgesys, grubūs blogeriai, žurnalistai, zombiais dvelkiantys veidai iš televizoriaus?

Vis dar lipi per galvas, kad pasiektum/užimtum norimą poziciją?

Vis dar manai, kad grubumas yra prekinis šiuolaikinio pasaulio ženklas?

Tu klysti.

Pasaulis pamažu prabunda kitoms energijoms, kitokiai egzistencijos kokybei. Jautrūs žmonės prieš grubumą negali kovoti grubumu. Bet negali kovoti ir liūdesiu, baime, pasislėpimu, nutylėjimu, priekaištais, nepasitenkinimais. Tai neveikia. Ir neveiks. Greičiau jau sužlugdys jų gležnas, šiltas sielas.

O kas veikia, - paklausite?

Kitoks mąstymas, kitokio būvio kokybė. Bet tam turime pakeisti energetiką savyje, kito kelio nėra. Per mąstymą, per sąmoningumą ir suvokimą, kur ir kaip esu aš dabar. Ir tas pokytis dažnai yra ganėtinai skausmingas.

Aukštaitijoje gyvendama jaučiausi žemaite – grubia, stačiokiška, kieta, nelanksčia. Atsikėlus gyventi į Žemaitiją jaučiuosi aukštaite – minkšta, lengva, per švelnia... Nors pati žemė mane priėmė, tačiau aplinkoje daug kas čia žeidžia. Bet būtent šitas persikėlimas mane įgalino pamatyti, kiek daug liūdesio, skausmo yra ir manyje. Visa tai iškėlė ne kas kita, kaip Žemaitijos žemės žmonių elgesys – į grubumą atsitrenkiau tarsi į sieną. Stuktelėjau, matyt, gana stipriai – iš kur visa tai žmonėse? O aš... kada aš tokia tapau?.. Per visą gyvenimą, nemokėdama tinkamai reaguoti į situacijas, nes mūsų niekas to nemokė. Lygiai taip pat esu pilna skausmo, liūdesio, nevilties, kaltės, graužaties, vadinasi, lygiai taip pat maitinu tą skausmo kūną, gyvenantį manyje ir daugelyje iš mūsų.

Išeitis viena – nebemaitinti skausmo kūno šiomis sunkiomis emocijomis, taip sustabdant kaltės jausmo, skausmo, nevilties ir grubumo plitimą. Ir tie sėkmingi žmonės, susikūrę sėkmę ant grubumo pamato, dar nemato, kad pamatas – iš smėlio. Tai netikras pamatas, ir vieną dieną jis gali subyrėti. Nes nėra nė vieno žmogaus, kuris gimęs būtų grubus. Vaikai visą agresiją sugeria iš aplinkos, ir galvoja, kad tai tikra, galvoja, jog tai ir yra bendravimo norma, nes neturi kitokio pavyzdžio. Bet norma gali ir turi būti kitokia – meilė ir pagarba, švelnumas ir sąmoningumas. Visose srityse, ir visuose sektoriuose. Taip ne tik maloniau, lengviau, bet ir prasmingiau gyventi. Nes meilės aplinkoje užaugę vaikai visai kitaip mato pasaulį. O pasaulis greitai bus jų rankose.

Silvija STATKUTĖ