Mūsų kaime, kuris buvo Latvijos pasienyje, vienoje sodyboje augo storas išsišakojęs ąžuolas. Jame buvo įtaisytas gandralizdis, kuris per daugelį metų pasidarė platus ir aukštas. Viršuje gandro lizdas, o iš visų šonų pilna žvirblių lizdų. Ir visi draugiškai sugyvendavo. Tai buvo kaimo įžymybė, nes daugiau gandrų lizdų kaime nebuvo.

Dar Lietuvos nepriklausomybės laikais mes, kaimo paaugliai, lankėme kaimo pradžios mokyklą. Prisimenu, tarp mūsų, vaikų, buvo toks žaidimas. Pavyzdžiai: kas greičiau ir nesuklysdamas pasakys sakinį „Skrenda busilas per tarpugurbį.“ Ir dar kitas „Skrenda busilas per pakapį ir per priekapį.“ Pamažu ištarti gali kiekvienas, bet greitakalbe – ne kiekvienas pasisekdavo.

Manau, tuo laiku tarp senyvo amžiaus žmonių dar nepilnai buvo prigijęs žodis gandras. Dar Švenčionyse teko sutikti moterį su pavarde Busilaitė.

Sovietiniais laikais melioracijos vajus nušlavė ne tik kaimo sodybas, bet nepagailėjo ir mūsų nacionalinio paukščio baltojo gandro. Neliko ąžuolo su lizdu, dingo iš kaimo ir gandras.

Baltasis gandras – tai su kitais nesupainiojamas baltas paukštis juodais sparnais, raudonu ilgu snapu ir raudonomis kojomis. Paukščio kūno ilgis nuo snapo galo iki uodegos galo – 100 cm, sveria apie 4 kilogramus. Gandrai bebalsiai, tik užvertę galvas garsiai kalena snapais. Minta smulkiais gyvūnais. Naudingas, globojamas paukštis.

Švenčionių rajono savivaldybės 2004 metais išleistame leidinyje „Švenčionių krašto gamta“ neatsirado vietos baltajam gandrui. Neįvertino leidėjai šio paukščio reikšmės gimtajam kraštui. Argi galėjo pamiršti, kad tuo metu buvusios Švenčionių pieninės teritorijoje, kuri ribojosi su Kūnos upe, o paskui tapusia NORFOS valda, medyje buvo gandralizdis. Kiekvieną pavasarį jis buvo užimtas gandrų šeimynėlės. Tai retas atvejis, kad rajoninio miesto teritorijoje gyventų gandras. Nesugebėjom mes lizdo išsaugoti. Šiandien ši vieta tuščia. Styro medyje lizdo pagrindo likučiai. Bet, matyt, gandro būta nuolatinio, miesto gyventojo, užsispyrusio. Iš miesto teritorijos jis nepasitraukė.

Aš gyvenu Miško skersgatvyje ant kalno, taip sakant, virš Adutiškio gatvės. Nuo mano namo už 60 metų žemyk į Adutiškio gatvę nuo senų laikų stovėjo vieniša betoninė atrama be laidų, bet viršuje kažkas buvo padaręs atramą gandralizdžiui. Kiekvieną pavasarį čia lankydavosi gandrai, bet pastoviam gyvenimui niekas nesiryžo.

Ir vieną pavasarį, maždaug prie aštuonetą metų, matyt, sutapo tas momentas kai sugrįžęs gandras neberado savo lizdo. Žiūriu pro langą ir stebiuosi: tiek metų nebuvo niekam reikalinga ir staiga viskas pasikeitė. Galvojau, čia jau ruošiasi įsikurti nauja pora. Bet pasirodo, kad ne. Specialiai važiavau į NORFOS teritoriją įsitikinti, ar dar yra ten gandralizdis, bet jo jau nebuvo. Nekilo jokių abejonių, kad naujoje vietoje, mano kaimynystėje, apsigyvens senų gandrų pora.

Štai čia šios poros gyvenime buvo tragedija. Juk yra žinoma, kad gandrų pora savo lizdo nekeičia, gyvena jame ir peri ištisus dešimtmečius.

Šiais metais savo akimis pamačiau, kokios bėdos kamuoja šių paukščių gyvenimą. Kiek jie sudėjo kiaušinių – sunku pasakyti, į stulpą neįpilsi, aukštai nepamatysi, bet jau birželio-liepos mėnesiais pasirodė lizde vienas jauniklis. Ir augo jaunasis gandras ne dienomis, bet valandomis: stojosi ant kojų, kai jos sutvirtėjo, eilė atėjo sparnų mankštai. Matau, atsistojęs, pasišokdamas į viršų kai suplasnoja sparnais – tėvam lizde vietos nelieka. O jaunikliai lizde išbūna ilgai. O kur šiuo atveju dėtis tėvams?

Šių metų liepos 26 dieną po šilto vasariško naktinio lietaus išaušo gražus rytas. Išėjęs į kiemą matau labai žemai pro mane praskrenda gandras. Padaręs ratą grįžo atgal ir atsitūpė ant mano kieme esančios el. atramos įrengtų žibintų. Aš skubu jį įamžinti. Bet be reikalo, jis visai neskuba nuskristi. Atsistojęs užvertė galvą, garsiai sukaleno snapu, turbūt davė suprasti, kad jam čia patinka. Pasislėpti nuo lietaus gandras neturi galimybių, tad ir šiuo atveju jis ieškojo vietos išsidžiovinti. Savo ilguoju snapu iškedeno visas savo plunksnas, todėl nuotraukoje matome kaip apipešiotą. Į mane jis nekreipė jokio dėmesio, lyg manęs nebūtų, nors nuo atramos vaikštai pora metrų. Po 30 minučių baigęs savo procedūras nuskrido. Po poros valandų jis vėl pasirodė, bet dabar jis atsivedė savo draugę, ir abu atsistojo ant šviestuvų. Dabar jau teko skubėti įamžinti, nes dviem ilgai stovėti vietos maža.

Apibendrinus galima daryti tokias išvadas: gandras ieškojo aukštos atramos, ant kurios galėtų atsistoti ir saugiai išsidžiovinti savo plunksnas. Jeigu jis naktį praleido lizde, rytą jis jį turėjo apleisti, nes lizdas labai mažas, ir trims nebėra vietos. Gandras negali nutūpti ten, kur panorėjęs. Jo keturpirštės kojos pritaikytos stovėti tik ant horizontalios plokštumos. Jis nenutūps ant namo stogo viršaus, jis nenutūps į lapuotą medį. Žemės paviršius – tai gandro medžioklės teritorija, kur taip pat gali tykoti įvairūs pavojai, o poilsiui žmogus turėtų įrengti be gandralizdžio dar ir atskirą stovą, kad gandrai išvengtų pavojų gyvybei ir netrukdytų lizde esančių jauniklių treniruotei. Gandrai deda 4-5 baltus kiaušinius. Tai galima įsivaizduoti, kokio didumo reikia lizdo, kad keturi ar penki suaugę jaunikliai galėtų jame tilpti.

Palinkėčiau rajono savivaldybei atkreipti dėmesį į mano pageidavimus. Taip pat, kad neliktų nuošaly ir NORFOS vadovybė, juk jai būtų nebloga reklama, kuomet jos teritorijoje puikuotųsi puikus gandralizdis.

Čia paminėjau savivaldybę, bet, kiek žinau, ji žalio laikraščio neprenumeruoja, tad išeitų, kad turėčiau tartis su mėlyno laikraščio redakcija. Kartą vieną mano straipsnį ji išspausdino, bet pastebėjau, kad nauja jauna ir nepatyrusi redaktorė mano straipsnį visai nuvertino, tad kas man beliko?..

Vytautas TAUTVAIŠAS