Mes turime 363 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2511
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18712
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94742
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Algio Jakšto poezija skambėjo Utenoje

2020 m. rugpjūčio 29 d., šeštadienis, Nr.64 (1979)

Šią vasarą Utenoje skambėjo poezijos ir muzikos akordai – Utenos kultūros centras organizavo literatūrinių susitikimų ciklą „Literatūriniai pavakariai“ ir kiekvieną ketvirtadienį kvietė pasiklausyti poetų skaitomų eilių, liaudies dainų bei susipažinti su jau mirusių poetų kūryba.

Skaitymuose savo kūryba dalijosi uteniškiai ir aplinkinių miestų kūrėjai. Vienas iš „Literatūrinių pavakarių“ svečių – švenčioniškis poetas, fotomenininkas, žurnalistas Algis Jakštas, kurio skaitomos eilės skambėjo rugpjūčio 13 dieną. Draugiją scenoje poetui palaikė Utenos kultūros centro darbuotojai: režisieriai Vytautas Kubilius, Vida Kairienė ir Irena Leikauskienė skaitė poetų Henriko Radausko, Justino Marcinkevičiaus eiles, o muzikantas Mindaugas Aleknavičius, kaip ir kiekvieną ketvirtadienį, skambino pianinu.

Poetas Algis Jakštas jau puikiai pažįstamas uteniškiams – jo kūryba nuolat publikuojama almanache „Atokios stotys“, jis dalyvauja įvairiuose literatūriniuose renginiuose, bibliotekoje pristato savo naujausias knygas.

Algio Jakšto eilėraščiai pasižymi jautriu ir išmintingu žvilgsniu į pasaulį, kūryboje keliami svarbiausi būties klausimai, dažnai kreipiamasi į tobulą, viską suprantančią, galbūt atsakymus į tuos svarbiausius klausimus žinančia mylimąją.

„Kas liks/ Iš mūsų laiko,/ Kai amžinybės vėjai/ Mūs pėdas užpustys?“ – klausia lyrinis subjektas. Nors jo pasaulyje netrūksta audrų ir skausmingesnių išgyvenimų, į pasaulį žiūrima ramiai, priimant jį, nepriekaištaujant likimui. „Liks mūsų meilė – / Lyg piligrimas/ Klajojanti/ Žvaigždžių keliais...“ – atsako į anksčiau užduotą klausimą. Eilėraščiuose daug gamtiškumo: „Meldžiuosi/ Saulei tekančiai,/ Vėjui siaučiančiam,/ Medžiui ošiančiam,/ Perkūnui, žaibus/ Svaidančiam“, „Mes abu/ Iš pavasario/ Žemės,/ Kur obelys/ Vis dar žydi,/ Kur vėtros/ Kas rudenį/ Drasko lapus“.

Neretai poetiniu žodžiu prabylama į Dievą, tėvynę, atsitraukiama į vienatvės paraštes ir stebint pasaulį semiamasi jėgų. Eilėraštis A. Jakštui – jau ne saviraiškos priemonė, o būdas įprasminti būtį, įsirašyti į amžinybės metraščius, apmąstyti savo ir apskritai žmogaus vietą pasaulyje, suprasti ar bent pamėginti suprasti giliausius gyvenimo slėpinius.

Pats Algis Jakštas sako, kad poezija jam visą gyvenimą buvo atgaivos šaltinis, o poezijos knygas skaito jau nuo mokyklos laikų.

„Man nėra labai svarbu būtinai išleisti parašytus eilėraščius, daug jų lieka už borto, o susitikti su skaitytojais ir jiems skaityti savo poeziją visada malonu“, – paklaustas, ką jam reiškia tokie literatūriniai vakarai, sakė poetas.

Rasa MILERYTĖ

 
 
Reklaminis skydelis