Namai stovėjo prie judrios gatvės, o už daržų driekėsi beribė pieva. Tikroji pieva su žydinčiomis žolėmis, čia gyvenančiais vabzdžiais ir varlytėmis. Mielo upelio smėlėtu dugnu vanduo vos siekė kelius. Mūsų gatvės vaikai leido ten vasaros dienas, kupinas stebuklingų atradimų ir nuoširdžios draugystės džiaugsmo.

Vieną dieną linksmo žaidimo įkarštyje tolumoje pastebėjome kažkokį padarą. Ritosi upės krantu mūsų link, šokinėdamas ir garsiai šūkaudamas. Tai buvo žmogaus balsas. Švietė saulė, jokios piktosios dvasios pasirodyti neturėtų, pagalvojau.

Pabaisa artinosi, pastebėjęs mus, nustojo šokti ir dainuoti. Tada atpažinome, kad tai jaunas kunigas, vilkintis kasdienę juodą sutaną. Jis šypsojosi ir tarsi skleidė vidinę šviesą. Garbindamas Dievą priėjo prie mūsų. Nepamenu, kiek ir apie kąkalbėjo, tačiau visą gyvenimą atsimenu, kad tada mačiau be galo laimingą žmogų. Įvairiomis aplinkybėmis esu sutikusi daug laimingų žmonių, bet nė vienas man nepaliko tokio stipraus įspūdžio kaip jis.

Daug kartų galvojau, kas kunigui galėjo nutikti. Gal gavo džiugią žinią ir skubėjo ją kažkam perduoti? Gal viename iš namų mūsų gatvės gale jo laukė išsiilgta motina ar tėvas? O per pievą bėgo, kad sutrumpintų kelią. Čia galėjo laisvai išlieti savo jausmus – eidamas miesto gatvėmis būtų turėjęs laikytis rimties.

Gražius saldainių, kuriais mus pavaišino kunigas, popieriukus saugojau labai ilgai. Tai buvo priminimas apie jo laimę. Ir apie mūsų, pokario vaikų, čia pat pievoje suvalgiusių skaniausius savo gyvenime saldainius, džiaugsmą. Žmogus yra linkęs saugoti vertingus dalykus. Kartais – saldainių popieriukus, kartais – prisiminimus apie laimingus žmones.

Tamara JUSTYCKA