Mes turime 372 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3311
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19512
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95542
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kunigystė Deimantui Braziuliui suteikia daug galimybių

2020 m. rugpjūčio 29 d., šeštadienis, Nr.64 (1979)

Gal todėl, kad esam abu tverečėnai, su kunigu Deimantu Braziuliu visada lengva kalbėtis, o ir jis niekada neatsisako parašyti straipsnį į laikraštį viena ar kita tema. Pirmą kartą su kunigu Deimantu kalbėjausi ir rašiau, kai jis buvo paskirtas Pabradės klebonu, o šį kartą, sėdėdami suremontuotoje Adutiškio parapijos klebonijoje, kalbamės su Adutiškio parapijos klebonu Deimantu Braziuliu ir apie šią parapiją, ir apie Deimanto pasirinkimą eiti tarnystės Dievui ir žmonėms keliu. Tas kelias nėra lengvas, bet vienaip ar kitaip kiekvienas žmogus gyvenime patiria nemažai sunkumų ir išbandymų.

Šį kartą mūsų pokalbis su kunigu Deimantu vėl prasidėjo nuo pradžių, nuo pasirinkimo eiti kunigo keliu.

-Kodėl baigęs Didžiasalio vidurinę pasirinkai kunigystę, o ne pasaulietišką profesiją? - klausiu kunigo Deimanto Braziulio.

- Labai nelengvas klausimas. Čia kaip apie santuoką klausiama, kodėl vedė tą ar kitą. Buvo daug veiksnių, nulėmusių mano apsisprendimą. Nemažą įtaką padarė tuometinis Tverečiaus parapijos klebonas Steponas Tunaitis, o ir kiti veiksniai, susiję su mano atsivertimu. Aš pasikrikštijau vėlai, ir nuo to kažkaip prasidėjo kelio pradžia. Rinkdamasis žmogus dažnai net nežinai gerai, ką renkiesi. Gerai, kad Dievas nepasako, kas tavęs laukia, gal žinodamas viską pagalvotum kitaip. Čia kaip kartais žiūrėdamas į bažnyčią iš išorės matai niūroką pastatą, o įžengęs į vidų pamatai, kaip gražu. Ir su kunigyste iš vidaus viskas atrodo kitaip nei iš išorės. Man asmeniškai kunigystė suteikia labai daug galimybių. Čia tu turi laisvę. Draugai ir draugės jau sukūrę šeimas ir kai susitikę kalbamės, aš matau, kad jie susiduria su daugeliu tų pačių problemų, su kuriomis susiduriu ir aš. Tai bendražmogiškos problemos, kurios nepriklauso nuo to, ką tu darai. Kunigas turi daugiau laisvės veikti, rinktis, kaip daryti. Žmogus, turintis šeimą, turi atsižvelgti ir į šeimos narių interesus, - apie pasirinkimą pasakoja kunigas Deimantas.

-Deimantai, kuriais metais įstojai į seminariją?

- Į Vilniaus seminariją įstojau 2000 metais. Pirmame kurse mūsų buvo virš 20, o iš viso tais metais įšventinimus gavo 7 kunigai, o iš Vilniaus vyskupijos – 3.

- Kodėl jauni žmonės palieka seminariją?

- Priežasčių labai daug. Mano draugai, kuriuos turėjau seminarijoje, visi išėjo. Galbūt daugumai ta nežinios baimė, kai nežinai, kas bus, priverčia žmogų išeiti. Aš, pavyzdžiui, jaučiu aukščio baimę, bet kai prieš kelerius metus su draugais keliavome į kalnus, tai įkopus pasirodo, kad nėra taip baisu, kaip atrodė iš apačios. Čia su kunigyste irgi panašiai: yra daug mitų, o ir žmonės dar prideda, bet kai viską pats pereini, pamatai, kad tos baimės perdėtos. Įšventinimus gavau 2007 m., pirmosios mišios buvo Tverečiaus bažnyčioje per Motinos dieną.

-O kaip vingiavo kunigo Deimanto Braziulio kunigystės kelias iki Adutiškio parapijos?

- Pirma tarnystės vieta – Vilniaus katedra, po to – Ignalina. Žinoma, lyginant kunigavimą Vilniaus katedroje su Ignalina, galima sakyti, kad tai du skirtingi pasauliai. Ignalinoje iš pradžių buvau vikaru, o po to klebonu, paskui dar ir Palūšę, mirus kunigui Ulickui, perėmiau. Klebonavimas Ignalinoje buvo savotiškas eksperimentų metas, kai bandai realiame gyvenime prisitaikyti tai, ką išmokai. Buvo daug ieškojimų ir savotiškų apsidaužymų, kai matai, kad praktika daug kur skiriasi nuo teorijos. Bet tai leido pažinti ir daug įdomių žmonių. Kai tave paskiria klebonu, tu pats turi priimti sprendimus ir nereiškia, kad tie sprendimai visada būna teisingi. Reikia išmokti klysti ir pripažinti savo klaidas. Kai mane skyrė į Pabradę, baisiausias dalykas man buvo lenkų kalbos nemokėjimas. Bet Pabradėj taip pat sutikau nemažai gerų žmonių ir aš išmokau lenkų kalbą. Per Pabradę aš atradau vakarinę Lenkiją ir dar kai išmokau lenkų kalbą, atsivėrė galimybės skaityti lenkų kalba, o tai yra didžiulis turtas. Žinoma, lyginant Ignalinos r. ir Švenčionių galima pasakyti, kad tai visai skirtingi pasauliai... Juolab, kad teko aptarnauti ne tik Pabradės parapiją, bet ir Pavoverę, Karkažiškes, Arnionių koplyčią. Krūviai dideli buvo.

- Po 4 metų Pabradėje buvai paskirtas klebonu į Adutiškio parapiją? Išaugai Lietuvos pakrašty, Didžiasalyje, ir vėl buvai paskirtas į Lietuvos pakraštį, Adutiškį?

- Čia Baltarusija dar arčiau. Žinoma, kaip ir visada vykdamas į naują vietą jauti nemažai baimės. Pirmiausia čia buvo gerokai apleista klebonija, o gyventi reikia. Vilniuje buvo nauja klebonija, Ignalinoje – nauja, Pabradėje – nauja, o čia – apverktinos būklės. Reikėjo kažką daryti, bet visada atsiranda žmonių, kurie padeda, palaiko ir per porą metų kleboniją jau aptvarkiau. Beje, Adutiškio parapijoje yra išsilaikęs senasis gerasis lietuviškumas. Žmonės pasienyje daug išbandymų patyrę, bet jie ir užsigrūdino. Jie žino savo šaknis, o tai labai daug duoda. Čia daug tikrų šviesulių. Ir tai, kad kiekvienoj parapijoj jauti ir buvusių prieš tave klebonų įdirbį, tai jaučiasi ir Adutiškyje. Vyresnioji karta dar turi noro kažką daryti, veikti, o jaunimui tai jau nelabai įdomu...

- Ar tos vidinės baimės, su kuriomis važiavai į Adutiškio parapiją, per tuos pusę metų išsisklaidė?

- Taip, nes atsirado žmonių, su kuriais gali dirbti, kažką planuoti, bet mūsų, kunigų, gyvenime dažnai būna, kad kai jau įsivažiuoji, gauni naują paskyrimą į naują vietą. Toks jau mūsų gyvenimas. Kadangi kunigų mažėja, per porą metų, tik 1 įšventintas Vilniaus vyskupijoje, o mirė gal 4, tai atsiradus vakuumui, bandoma jį užpildyti, o tada prasideda visa paskyrimų grandinė. Mažėja ir žmonių parapijose, sunku spręsti ne tik sielovados klausimus, bet ir ūkinius. Adutiškio parapijoje dabar apie 800 žmonių, per tuos porą metų, kai aš čia, du kaimai visiškai ištuštėjo... Kuo toliau, tuo situacija prastėja. Tas procesas tylus ir liūdnas. Liūdna, bet ir žmonės atokiose parapijose praradę ūpą, kai daryti kažko nesinori... Ateis, ko gero, laikas, kai su bažnyčiomis reikės daryti tą patį kaip su paštu, tik bus ne mobilūs laiškininkai, o kunigai. Beje, taip jau yra tarkim Prancūzijoje, kai klebonas turi 27 parapijas, o kitas - ir dar daugiau. Jie per mėnesį turi jas apvažiuoti, jei kunigas nustoja lankytis, valstybė paima bažnyčią ir parduoda. Tokia ateitis tuštėjant kaimams laukia ir Lietuvos provincijoje esančių parapijų, nes pats svarbiausias dalykas yra bažnyčių ir kitų parapijos pastatų remontas, išlaikymas, mokesčiai. Kažkodėl žmonės galvoja, kad valstybė remia, niekas neremia, patys turime išsilaikyti... O kaip išsilaikyti, kai tik per didžiausias šventes susirenka daugiau žmonių, o paprastą sekmadienį bažnyčia beveik tuščia. Bet taip yra, tokia yra realybė ir tenka prisitaikyti prie tos realybės.

- Deimantai, kažkada sakei, kad norėtum studijuoti Italijoje.

- Dabar kol kas įstojau į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultetą, o tada žiūrėsim. Išsilavinimas ne tik praplečia akiratį, bet ir leidžia geriau vertinti vykstančius procesus. Nors man jau greitai 40, bet žinių alkis dar nenumalšintas. O tokioj parapijoj, kur mažai veiksmo, kaip tarkim Adutiškio, yra pavojus užsisėdėti... Reikia pačiam tą judesį susikurti, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas Adutiškio parapijos klebonas Deimantas Braziulis.

Paskui apžiūrime suremontuotos klebonijos patalpas, pasivaikštome po šventorių, kur, anot klebono Deimanto, irgi reikia daug ką tvarkyti, yra pavojingų medžių, reikia ir bažnyčiai investicijų, o pinigų tai nėra. Vaikščiodami kalbame apie žmones, kuriems yra svarbu parapijos gyvenimas. Kunigas Deimantas Braziulis džiaugėsi, kad tokių žmonių yra ir Adutiškio parapijoje.

Algis JAKŠTAS

 
 
Reklaminis skydelis