Kuomet su kuo nors diskutuojant pasiremiu bendruoju Būties (filosofijos) dėsniu, jog viskas, kas turi kokią nors pradžią, tas turi ir savo pabaigą, iš pradžių niekas dėl to nesiginčija (Pradžios ir pabaigos neturi tik Būtis, ją suprantant ne kokia nors konkrečia jos reiškimosi forma, o kaip Būtį apskritai (kaip filosofinę kategoriją egzistuojančiai realybei pažymėti)). Tačiau kuomet kalba vyksta apie tautą ar valstybę, ir kuomet pasakau, kad tie dalykai taip pat turi savo pradžią ir pabaigą, tai kai kurie pašnekovai staiga užtyla. Ir jau nesuprasi – sutinka jie su tuo ar ne. Kartais situacija tampa nejaukia, - netrunku pastebėti, kad tavo pašnekovas kalbą dažniausiai bando pasukti kita kryptimi. Pajuntu, kad esu tarsi nebyliai kaltinamas kažkuo panašaus į patriotizmo stoką: juk teigi gi ne savo tautos ir valstybės šviesią ateitį, o kalbi apie tautos ir valstybės nunykimą. Nieko nepadės ir tai, jei imsiu aiškinti, jog kitokios ateities, tegul ir už šimto ar tūkstančio metų, neturi niekas.

Tai kaip gi čia yra iš tikro? Ar aš jau iš tikro nemyliu savo tautos ir valstybės?

O reikalas gi čia tai labai paprastas. Tokių žmogui branginamų pradžią ir pabaigą turinčių dalykų, yra be galo daug. Pavyzdžiui, visi žinome, kad kada nors mirsime, tačiau tas žinojimas kažkodėl mums netrukdo mylėti gyvenimo, kuris mums yra tik vieną kartą duotas. Tavo pašnekovas savo gyvenimą kažkodėl gali branginti ir žinodamas, kad jo gyvenimas turi pabaigą. Bet štai, savo tautą ir valstybę jis brangina tik manydamas, kad tie dalykai yra amžini (neturi pabaigos). Kažin kodėl?

Mylėdami gyvenimą, mes kartu branginame ir tuos dalykus, kuriuose mūsų gyvenimas reiškiasi kaip nepakartojamas reiškinys. Savo priklausymą kokiai nors tautai ir valstybei, mes suvokiame kaip sąlygas (ar aplinkybes), kurių netekus pasijustume esantys menki ir pažeidžiami. Pabrėžiu – taip yra šiandien. O taip, kaip yra šiandien, taip nebus visada. Ateityje bus kitos mūsų gyvenimo sąlygos ir aplinkybės. Tuomet kai žmogus į šiandieninę dabartį žvelgs jau tik kaip į istoriją, jis brangins netiek tai, ko jis kažkada yra netekęs, o tai, ką jis jau tuo metu matys jam iš rankų „slystant“. Ko nors netekdamas, tada jis taip pat jausis silpnas ir pažeidžiamas.

***

Jei taip viskas turi pabaigą, tai gal kas nors čia ims ir mane paklaus – gal ir stengtis ar ką nors daryti neverta? Juk vis tiek viskas nunyks. Pamenu, kaip kažkada nuvažiavus į gimtinę ir su a.a. tėvuku pakalbėjus panašiomis temomis, jis savo aukštaitiška tarme pasakydavo, kad „tavys paklausius, tai ir gyvint neapsmoka“. Žinoma, iš tikro tai jis negalvojo, kad jo sūnus nemyli gyvenimo. Taip pasakydavo jis tikriausiai bandydamas logiškai apibendrinti tai, kas buvo kalbama.

O kaip gi iš tikro su tuo atsakymu į klausimą apie apsimokėjimą ar neapsimokėjimą gyventi? Paklausėjas atsakymą į tokį klausimą gali gauti bandydamas atsakyti į sau pačiam pateiktą kitą klausimą: kodėl jis, žinodamas kad jo gyvenimas yra baigtinis (t. y. kad jis mirs), vis vien ir toliau gyvena ir brangina savo gyvenimą?

***

Atrodo, kad tarsi galiu kažkaip paaiškinti, kodėl žmogus savo gyvenimą brangina ir žinodamas, kad jis mirs, o štai tautą ir valstybę jis gali branginti tik manydamas, kad tie dalykai yra tarsi amžini.

Reikalas čia yra tas, kad žmogus nežino, kodėl jis gyvena. Jo niekas neklausė, ar jis nori ar nenori gyventi. Jis nežino, ir kokią funkciją atlieka būdamas integruotas į visą milžinišką gyvosios gamtos grandinę. Paprastai kalbant, jis nežino, kodėl ir kokiam tikslui yra „mestas į pasaulį“. Žmogaus gyvenimas, kurį jis pats to nesuvokdamas taip brangina, yra ne jo paties, o Kūrėjo (Gamtos) užprogramuotos veiklos produktas. Religingas žmogus pasakytų, kad gyvenimą (gyvybę) jis brangina todėl, kad jį (ją) gauna iš Dievo. Tuo tarpu tauta ir valstybė yra jau kitokios rūšies produktai. Pastarieji dalykai yra suvokiami jau kaip paties žmogaus sukurti (iškovoti, išpuoselėti). Jie žmogui brangūs todėl, kad dėl jų jis negailėjo nieko, tame tarpe ir to, ką jam yra davęs Dievas (t. y. gyvybės). Todėl ir kieno nors samprotavimai apie tautą ir valstybę, kaip apie laike „praeinančius“ dalykus, daugeliui atrodo akiplėšiškais, nepagarbiais ir įžeidžiančiais.

Algimantas MILAŠIUS