Praėjo dešimt metų, kai 2010 m. pirmą kartą per porą amžių Labanore Labanorinė – Švč. Mergelės Marijos gimimui skirti atlaidai – buvo švenčiami ne bažnyčioje, o aikštėje prie šventoriaus, nes bažnyčios tiesiog nebuvo, ji sudegė 2009-ųjų pabaigoje. Tiesa, jau buvo prasidėjusi trečiosios Labanoro bažnyčios statyba, ir tai teikė realių garantijų, kad Labanore bažnyčia vėl bus. Apie tuos išskirtinius Labanorinės atlaidus ir kalbėjomės su parapijos klebonu kunigu Jurgiu Kazlausku.

- Prieš dešimt metų Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidai, arba populiariau sakant – Labanorinė, buvo švenčiama be bažnyčios, nes trečios bažnyčios statyba buvo tik prasidėjusi.

- Taip, naujos bažnyčios statyba buvo tik prasidėjusi, bet žmonių į atlaidus susirinko daug. Aš dažnai prisimenu ir tuos atlaidus, ir bažnyčios pastato statybos eigą. Pirmiausia bažnyčia – tai tikinčiųjų bendruomenė, ir svarbu, kad žmonės susirenka maldai. Tie atlaidai buvo labai emociškai svarbūs tiek man, kaip klebonui, tiek ir tikintiesiems, ypač šio krašto žmonėms, kurie jau buvo patikėję, kad Labanore bažnyčia buvo ir bus, o tą tikėjimą stiprino ir pradėta statyti trečioji bažnyčia, virš kurios buvo pakilusi krano strėlė. Buvo ne tik daug tikinčiųjų susirinkę, bet ir kunigų švečių, o ir Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis meldėsi kartu su mumis. Dažnai prisimenu tą epizodą, kai paraginau po šv. Mišių žmones eiti ir pasimelsti prie statomos bažnyčios. Žmonės ne tik meldėsi, bet kaip relikviją ėjo pasiėmę kas skiedrą, kas pagaliuką... Prisimenu, žiūrėjau tada į juos ir galvojau, žmonės jaučiasi laimingi, matydami atgimstantį bažnyčios pastatą, ir tad liūdnas emocijas pakeitė teigiamos emocijos. Žmonės suprato, kad laikotarpis, kai virš Labanoro nekilo bažnyčios bokštai, bus trumpas. Tokios nelaimės, kaip bažnyčios gaisras, žmones sutelkia, sustiprina jų tikėjimą. Algi, tu, ko gero, vienintelis iš žurnalistų, kuriam rūpi dvasinė, emocinė šios temos pusė, kas yra nelaimė ir koks yra žmonių išgyvenimas, nes dažniausia žiniasklaidos atstovams rūpi tai finansai, tai dar kokios problemos, o mes su tavimi kalbamės kur kas jautresnėmis temomis. Apibendrinant galima pasakyti, kad per tuos metus, kuriuos tikintieji išgyveno be bažnyčios, emociškai Dievas jiems davė kur kas daugiau, nes pastato nebuvimas nereiškia, kad Dievas pamiršo mus, nes mes, bendruomenė, - tikroji bažnyčia.

- Kas per šiuos metus naujo Labanoro bažnyčioje?

- Aš, kaip parapijos klebonas, į dabartinę bažnyčios būseną žvelgiu kaip į išbaigtinę. Jei ateityje pavyks geras projektas, bus galima ir vargonus padaryti, bet tam reikia didelių investicijų, o ir gros tie vargonai, ko gero, tik per Labanorinę. Turime puikius elektrinius vargonus, kurių visiškai užtenka. Su žmonėmis kalbėjausi ir apie bažnyčios vidaus ir išorės apkalimą lentelėmis, visi išreiškė nuomonę, kad nereikia apkalinėti, nes ir dabar bažnyčia atrodo užbaigtai. Mane džiugina, kad vis daugiau žmonių dovanoja votus. Tai padėkos Švč. Mergelei Marijai už jos pagalbą, ženklas. Tarp tų votų yra ir mano votas – padėka už 25 kunigystės metus. Votai – tai savotiški metraščio puslapiai, nes jie išliks ilgai.

- Ar bus šiemet per Labanorinės atlaidus svečių kunigų?

- Taip, bus, padės mano draugas kunigas Gintautas Jančiauskas, gal dar kunigas Kauneckas atvažiuos iš Panevėžio, dar gal ir monsinjoras Juozapas Čeberiokas pagelbės, tad viskas bus gerai. Šitie Labanorinės atlaidai irgi savotiškai komplikuoti dėl su koronavirusu ir Covid-19 susijusių apribojimų ir reikalavimų, bet, manau, tikinčiųjų susirinks nemažai. Šeštadienį 12 val. ir 17 val. bus aukojamos mišios už šeimas, o sekmadienį 10 val. – votyva, o 12 val. šv. Mišios už geradarius ir aukotojus, - baigdamas mūsų pokalbį sako Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijos klebonas Jurgis Kazlauskas, o aš padėkojęs jam už pokalbį, pravažiuodamas pro Labanorą pasigėriu virš miestelio iškilusia bažnyčia ir mintimis dar kartą sugrįžtu dešimtmečiu atgal, ir vėl tarsi pajaučiu tą emocinį pakilimą, kuris tarsi tvyrojo erdvėje...

Algis JAKŠTAS