19-ojo amžiaus karalienės Viktorijos laikų simbolis – pirmasis išrastas dviratis. Jis atrodė kitaip negu įprasta matyti dabartinius. Priekinis ratas buvo žmogaus ūgio, o kartais ir didesnis, o galinis ratas mažesnis už dabartinį įprastą ratą. Su tokiu dviračiu išmokti važiuoti buvo nemažas iššūkis. Reikėjo išmokti balansuoti ir sugebėti užlipti bei pradėti važiuoti. Beje, su tokiu dviračiu važiuoti reikia gan neblogo fizinio pasiruošimo, nes pedalai sukdavo priekinį ratą, ir važiuodavai tol, kol mindavai. Nustojus minti, sustodavo ir dviratis.

Gavau užsakymą tokio dviračio skulptūrai sukurti. Ši skulptūra stovės Vilniuje, Užupio rajone, žinomame kaip Užupio Respublika. Tai bus paminklas stimpank meno krypčiai. Tą paminklą pamatysite, eidami į Užupio Respubliką per Vilnelės tiltą dešinėję pusėje upelio viduryje. Kadangi paminklas stovės upelio tėkmėje sugalvojau, kad didysis ratas galėtų ir suktis nuo srovės tėkmės. Dėl priekinio rato nebuvo jokios problemos nes turėjau ratą nuo arklinio žolės grėblio. Pats ratas didžiulis - man sulig krūtine, ir buvo didelis iššūkis nuo jo nuvalyti rūdis. Teko ieškoti tinkamų guolių ir juos pritaikyti, kad ratas lengvai suktųsi, o kad upelio tėkmė suktų ratą, teko privirinti metalines menteles. Rėmą gaminau iš vamzdžio, teko išlankstyti ir rėmą bei priekines ir galines šakes, taip pat ir vairą. Galinį ratą gaminau iš arklinio vežimo rato metalinio apkausto, stipinus padariau iš armatūros. Pedalų nedariau, o balnelį padariau iš plūgelio. Forma gražiai tiko. Plūgelis dar ir aštrus, kad neliptų „aštrių“ pojūčių mėgėjai, norintys pasidaryti ekstremalių asmenukių. Tais pačiais sumetimais nedariau ir pedalų. Teko suvirinti stabilią konstrukciją, kad dviratis stabiliai stovėtų, suktųsi ratas ir neužgožtų dviračio. Konstrukcijai teko naudoti naujai pirktą kampainį, nors paprastai naujo metalo nenaudoju. Dar laukė iššūkis su dažymu, teko pirktis naują dažų pulverizatorių smulkiom detalėm, o pats dažymas truko dvi dienas, ir dar prieš tai dvi dienas teko ruošti dažymui naudojant rūdžių surišiklį ir gruntą. Tiesa, dar teko gaminti ir skėčio viziją iš armatūros. Skėtį privirinau prie vairo. Spalva buvo užsakyta raudona ir labai gražiai tiko dviračiui, o rėmą dažiau juodai, kad nesusilietų su dviračiu. Skulptūros bendras aukštis – apie du su puse metro. Teko retro dviratį į Vilnių vežti priekaboje. Sutiktiems vairuotojams tai praskaidrino kelio rutiną. Vilniuje užsakovai dar sugalvojo didžiulę ceremoniją šios skulptūros atidarymui. Jeigu kam bus įdomu pamatyti ir sudalyvauti šioje ceremonijoje, o po to pasilinksminti neordinarioje stimpankinėje kavinėje su impozantiškais žmonėmis ir pajusti to laikotarpio dvasią, kai buvo tikri džentelmenai ir damos, prašom susisiekti su manimi tel. 8 673 60228. Dabar ir Lietuva turės savo paminklą stimpankui, o pasaulyje stimpankui yra daug ir visose šalyse tokių kūrinių...

Arnoldas SAMOGITAS