Mes turime 281 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:967
mod_vvisit_counterŠią savaitę:24900
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90515

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Kaimynė, kuri nesitaikstė su netvarka

2020 m. rugsėjo 16 d., trečiadienis, Nr.69 (1984)

Daugelį metų vienas butas mūsų name buvo tuščias. Mirus jo savininkei, kažkas iš moters giminaičių jį paveldėjo, bet negyveno, niekam to buto nenuomojo. Neatvažiuodavo netgi pasižiūrėti, kaip tas jų paveldėtas turtas atrodo. Kai kažkas (tyčia ar netyčia) išdaužė to buto langą, nežinojome, kur ieškoti buto savininkų, todėl per skylę lange vasarą prilydavo, o žiemą pripustydavo sniego. Laimei, bute nebuvo nei radiatorių, nei vandentiekio ar kanalizacijos vamzdžių. Kitaip sakant, butas buvo be patogumų.

Gal prieš trejetą metų sužinojome, kad šitą butą kažkas nupirko. Labai smalsu buvo pamatyti naująjį šeimininką. Visi nerimavome tik dėl to, kad tai nebūtų labai alkoholį mėgstanti šeima. Mat manėme, jog šis butas neturėjo būti labai brangus, todėl jį įpirkti galėjo ir nedideles pajamas gaunantys žmonės.

Naujoji buto šeimininkė (pasirodė, kad tai vieniša garbaus amžiaus moteris) pasirodė tik pavasarį. Iš karto supratome, jog ta moteris „prie pinigo“: pakeitė visus buto langus, įvedė vandentiekį ir vietinę kanalizaciją, pasamdyti statybininkai buto vidų pavertė tikru europietišku būstu. Mes visi stebėjome vykstančius pasikeitimus ir, prisipažinsiu, šiek tiek pavydėjome.

Kai viskas buvo baigta, naujoji šeimininkė, vos tik apsigyvenusi mūsų name, pradėjo keistoką susipažinimo su kaimynais ritualą: sudarė laiptinės valymo grafiką ir pakabino jį ant lauko durų, prie įėjimo į pastatą paklojo naujus „aštriadančius“ kilimėlius, pastatė stovus pakabinamoms gėlėms.

Mes visi kraipėme galvas, stebėjomės, kad kaimynė neprašo pinigų, nesitaria su mumis, o elgiasi taip, lyg visas namas priklausytų tik jai vienai.

Niekas nenorėjo su ja bartis, domėtis, kodėl ji elgiasi taip, kaip jai šauna į galvą visų pirma todėl, kad visi namo gyventojai (išskyrus naujakurę) anksti ryte išvažiuoja į darbą, grįžta vėlai vakare, o likusias vakaro valandas skiria buičiai ar poilsio valandėlei, todėl paprasčiausiai nebelikdavo laiko ir noro dar ir su ja kalbėtis.

Aš ant savo artimųjų kapų buvau pasodinusi našlaičių: labai gražių, vos ne aksominių. Kai jos jau nuaugo, nuroviau. Palikau tik ant vieno kapelio, kadangi norėjau, kad pribręstų sėklos, nes planavau pati jų kitiems metams pasisėti. Po keleto dienų nueinu – tos našlaitės, kurios jau turėjo būti subrandinusios sėklas, nurautos. Žiūrėjau į tuščią kapą ir nežinojau net ką galvoti. Niekaip nesupratau, kam jos galėjo užkliūti. Ne kartą buvau girdėjusi, kad nuo kapinių pavagia žydinčias gėles, bet kad vogtų nudžiūvusias – neteko.

Gal po mėnesio pamačiau prie ūkio pastatėlio stovintį ir besikeikiantį kaimyną. Kadangi toks elgesys jam nebūdingas, ėjau paklausti, kas atsitiko. Pasirodo, žmogus, kapodamas malkas, pavėsinės suolams daryti tinkamas kaladėles atmesdavo į šalį. O štai dabar, atėjęs tų kaladėlių pasiimti, rado jas sukapotas.

Kartą parvažiavusi iš darbo pamačiau verkiančią kaimynę. Galvojau, kad atsitiko kažkokia nelaimė. Pasirodo, kad kažkas išrovė jos iš kažkurios užsienio valstybės parsivežtą egzotišką medelį, kurį moteris visaip puoselėjo, stengėsi, kad jis augtų, stiprėtų, o kai ateis laikas, apsipiltų žiedais. Medelis jau buvo gerokai ūgtelėjęs, visus džiugino medžių laja ir štai – nebėra. Net duobė užversta. Žemė gražiai sulyginta.

Tuo dar keistenybės, vykstančios šalia mūsų namo, nesibaigė. Alpinariumą įrengusi kaimynė vieną vakarą irgi prabilo nelietuviškais keiksmažodžiais. Pasirodo, kad kažkas į alpinariumą prisodino medetkų, vaistinių ramunėlių, pipirmėčių.

Ta pati kaimynė garsėjanti kulinariniais sugebėjimais, dar ir prisivakuodavo įvairiausių daržo gėrybių. Ne tik jų šeimai visai žiemai užtekdavo, bet ir mums dar pasiūlydavo. Ji praktikuodavo daržovių vakavimui skirtų stiklainių dezinfekavimą kaitrios saulės spinduliuose. Išneša, būdavo į lauką, kai oro temperatūra siekdavo 30 ir daugiau laipsnių karščio ir palieka iki kol iš darbo sugrįš. Taip padarė ir tą rytą, bet kai vakare sugrįžo namo, pamatė, kad ant lauke esančių suoliukų, medinių staliukų ir kitų pavėsinės baldų stiklainių nebuvo. Nei jokio uragano, nei jokių kitokių gamtos kataklizmų, o stiklainius lyg tornadas būtų įsukęs ir kažkur nunešęs. Vėlgi beliko tik spėlioti, kas tą galėjo padaryti.

Aplink mūsų namą, galima sakyti, nėra jokių didelių lapuočių medžių, o tik keletas nedidelių eglučių, gal penkios mažaūgės tujos ir nedidelis jazminų krūmelis, šalia kurio ir buvo pasodintas tas išrautasis egzotinis medelis. O ta kaimynė, kuri, kaip jau pasakojau, vakuoja daržoves žiemai, turi nedidelį žemės gabaliuką už namo. Pasodintų daržovių ji netręšia jokiomis pirktinėmis trąšomis. Visų pirma, visas žoles, kurias ravėdami kiti žmonės tiesiog išmeta, ji sudeda į juodą plastikinį šiukšlių maišą, o kai jis prisipildo, užriša, yla subado jį ir palieka daržo pakraštyje. Per žiemą viskas supūva, o visą maišo turinį pavasarį panaudoja žemei patręšti. Prieš keletą metų kaimynei kažkas davė saują tų, vadinamųjų, humusinių sliekų, kurie laikomi specialioje dėžėje, o „maitinami“, nukritusiais lapais, žolėmis, popieriumi. Visa tai suvartoję, sliekai gamina puikią trąšą – humusą. Kadangi, kaip jau sakiau, šalia mūsų namo nėra lapuočių, kaimynas lapų atsiveždavo iš kitų sodybų. Taip padarė ir tą kartą. Suvežtų lapų krūva jau buvo didesnė už jį patį, kai vieną vakarą, parvažiavęs namo, vietoj jos rado tik pelenus. Kažkas sudegino. Tada viso namo gyventojų kantrybė baigėsi. Tuo labiau, kad išaiškėjo visų tų piktadarybių kaltininkė – mūsų kaimynė. Ją deginančią lapus matė kitų namų gyventojai, nes dūmai gi toks daiktas, kurio nepaslėpsi...

Tada, pasikvietę kaimynę į lauką, surengėme jai „prisiekusiųjų teismą“. Ji prisipažino padariusi visus išvardintus darbus, nes negalinti pakęsti netvarkos, neūkiškumo. Našlaites, pasirodo, nurovusi todėl, nes pamatė, kad greta esantys kapai kaip kapai, o šis esąs nesutvarkytas. Kaimyno kalades sukapojo, nes pagalvojo, jog žmogus nesuspėjo pats to padaryti, todėl norėjo jam padėti. Medelį išrovė todėl, kad jis, kai užaus, nepraleis saulės spindulių į jos kambarį. Stiklainius sumetė į stiklo konteinerį todėl, kad pamanė, jog jie išnešti į lauką kaip nereikalingi. Į alpinariumą prisodino medetkų, vaistinių ramunėlių todėl, kad tarp ten pasodintų augalų buvo tuščios vietos, o tai esą neekonomiška. O lapus sudegino iš piktumo, kad kaimynas jais užteršė jos išgrėbtą ir sutvarkytą kiemą.

Visi tikėjomės kaimynės atsiprašymo dėl, vadinkim, įvykusių nesusipratimų, o sulaukėme skundų į įvairias institucijas, kad esame netvarkingi, teršiame aplinką, esame nesugyvenami ir t.t. Dabar pas mus laikas nuo laiko lankosi įvairios komisijos, tiria kaimynės skundus, bet niekas nesugeba jai paaiškinti, jog nereikia lįsti ten, kur jos niekas neprašo...

Genovaitė ŠNUROVA