Mes turime 233 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3361
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3361
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:19626
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Pašaukimas – tarnauti žmonėms

2020 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis, Nr.70 (1985)

Beveik prieš metus Švenčionėlių ir Kaltanėnų parapijų administratoriumi buvo paskirtas kunigas Vitalij Kisel. Tęsdamas tradiciją supažindinti rajono gyventojus su parapijose tarnaujančiais kunigais, susitikau su kunigu Vitalij KISEL. Pokalbio pradžioje paprašiau kunigo Vitalij papasakoti apie save:

- Esu gimęs, augęs ir mokyklą baigęs Eišiškėse. Eišiškės nutolusios nuo rajono centro – Šalčininkų – 33 km. Toks pats atstumas ir iki Varėnos, - atsakydamas į mano klausimą, sakė kunigas Vitalij Kisel.

-Kodėl pasirinkote kunigo kelią? Jį pasirinkus, tenka daug ko atsisakyti.

- Kiekvienas žmogus, ne tik kunigas, gyvenime turi daug ko atsisakyti. Evangelijos žodžiai „Turite išsižadėti savęs“ pildosi, ir nesvarbu, ar tai bus gyvenimas šeimoje, ar kunigo arba vienuolio gyvenimas, tenka išsižadėti vienokių ar kitokių asmeninių laisvių. Kodėl dabar tiek daug skyrybų? Atsakymas labai paprastas – žmonės neišsižada savęs vardan kažko.

Mano apsisprendimas buvo labai paprastas. Be jokių ženklų iš dangaus. Esu kilęs iš tikinčios šeimos, praktikuojančios. Bažnyčioje patarnaudavau nuo mažų dienų. Galutinį apsisprendimą lėmės pokalbis su vietos klebonu. Baigdamas vidurinę, turėjau numatęs 3 kryptis: jeigu ne seminarija, tai medicina, jeigu ne medicina, tai pedagogika. Egzaminai buvo išlaikyti ir ten, ir ten. Parapijos klebonas tada pasakė: „Tavo pasirinkimą turi nulemti tavo troškimas labiau pasitarnauti žmogui. Apsispręsk, ar būsi geras gydytojas, ar geras mokytojas, ar geras kunigas, nes visos trys profesijos buvo susijusios su patarnavimu žmonėms“. Klebonas dar paklausė, ką darysiu, nes dokumentai buvo paduoti į visas tris vietas. Atsakiau: kas pirmas atsiųs atsakymą, ten ir eisiu. Pirmą atsakymą, kad priimtas, gavau iš Vilniaus kunigų seminarijos, ten 2000 m. ir įstojau. Seminariją baigiau ir į kunigus buvau įšventintas 2008 metais, nors aš manau, kad įšventinimus gavau 2007 metais, kai buvau įšventintas į diakonus.

- Kaip tėvai reagavo į jūsų apsisprendimą tapti kunigu?

- Normaliai. Kadangi šeimoje buvome trys broliai, tai tėvas pasakė labai paprastai: „Jeigu visi trys eis į kunigus, tai ir nuvešiu į seminariją“. Tėvai tikrai nieko prieš neturėjo, tik pasakė: „Gerai pagalvok ir priimk sprendimą“. Visada sulaukdavau jų pritarimo ir palaikymo. Dabar vienas brolis jau amžinybėje, kitas turi šeimą, du vaikus, tad giminę yra kam pratęsti, - šyptelėjęs sako kunigas Vitalij Kisel.

-Kokiose parapijose iki Švenčionėlių teko tarnauti?

- Pirmoji parapija buvo Pilaitėje. Ten ir diakonu, ir vikaru buvau. Antroji buvo Petro ir Povilo Vilniuje – buvau vikaru, po to kelis mėnesius buvau administratoriumi Pabradės parapijoje, šešerius metus vikaru Matulaičio parapijoje Vilniuje ir dvejus metus Naujojoje Vilnioje Taikos karaliaus parapijoje. Iš ten buvau paskirtas administratoriumi į Švenčionėlių ir Kaltanėnų parapijas.

Švenčionėliuose anksčiau nebuvau niekada buvęs – teko važiuoti su navigacija. Kai vyskupas paskambino ir pasakė apie paskyrimą, man pasigirdo, kad esu skiriamas į Šalčininkus...

-Klebonui ir administratoriui daugiau reikalų, negu vikarui?

- Įvairiai. Vikaras nėra kažkokia klebono nuosavybė, o padėjėjas vienoje ar kitoje srityje. Tai pagalba klebonui. Nesvarbu, ar tai dešinioji, ar kairioji ranka, bet tai yra darbas parapijoj, tik nėra tos atsakomybės, kurią turi klebonas. Pavyzdžiui, kai tarnavau N.Vilnioje, tai ir ūkiniuose parapijos reikaluose su klebonu teko dalyvauti. O ūkyje yra taip: eini ir vis ką nors randi, ką reikia daryti, remontuoti. Ir dažniausiai trūksta mažmožio – pinigų, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas kunigas Vitalij Kisel.

-Jums priskirtos Švenčionėlių ir Kaltanėnų parapijos, be to, dar yra Januliškio ir Pašaminės koplyčios. Koks pirmas įspūdis buvo, kai apžiūrėjote visą savo ūkį?

- Pagrindas yra stabilus, o taškų, kuriuos reikia prižiūrėti ir, jeigu bus galimybės, tvarkyti, žinoma, yra. Svarbiausios yra Švenčionėlių ir Kaltanėnų parapijos, o Januliškyje ir Pašaminėje yra tik maldos namai, kuriuos reikia aptarnauti. Visas parapijos ūkis yra prasmingas, kol yra žmonių. Čia lygiai tas pats, ar parapija be klebono, ar be žmonių, tai jau ne parapija, o istorinis objektas.

Tiek Švenčionėlių, tiek Kaltanėnų parapijos labai panašios į mano gimtojo krašto parapijas, ir čia galbūt net geriau jaučiuosi, negu Vilniuje. Prie Vilniaus buvau įpratęs, o čia vėl atsidūriau įprastinėje erdvėje, kurioje užaugau. Tiesa, mano gimtoji Eišiškių parapija daug didesnė, nes daugiu aplinkinių kaimų prijungta.

Daugiausia susipažinau kalėdodamas. Per kalėdojimą pamatai žmones iš arčiau, pamatai, kaip jie gyvena. Bažnyčioje yra kita situacija, čia kunigas meldžiasi prie altoriaus, o žmonės toliau, o kai ateini į namus, visai kita atmosfera. Kalėdojimas padeda geriau suprasti žmones, nes galima kitaip kalbėti, negu per pamokslą. Beje, pamokslų aš neskaitau, o juos sakau.

-Kaip suprantu, galite puikiai kalbėti ir lietuvių, ir lenkų bei rusų kalbomis.

- Taip. Dėl kalbų problemos nėra. Bet kartais, pasirodo, ir trijų kalbų mokėjimo būna per mažai. Patyriau tokį nutikimą Vilniuje. Atėjo užsienietis, kiša man savo išmanųjį telefoną, kur lietuviškai parašyta, kad jis nori atlikti išpažintį anglų arba savo gimtąja kalba. Aš jam siūlau 3 kalbas, jis man – 2, o susikalbėti negalime. Žiūriu, jis pradeda piktintis, o aš jam bandau paaiškinti, kad aš siūlau jam net 3 kalbas, o iš bėdos ir 4-ą – vokiečių, o jis man tik 2... Taip ir išsiskyrėme.

-Šioje parapijoje – jau metai. Ar spręstinų dalykų yra ir Švenčionėliuose, ir Kaltanėnuose?

- Problemų yra pakankamai. Jų sprendimas atsimuša į finansus. Prašau pagalbos ir vienur, ir kitur. Ačiū Dievui, žmonės atsiliepia pagal savo išgales. Pavyzdžiui, Kaltanėnuose be valstybinių įstaigų paramos nieko nepadarysi, o daryti yra ką. Švenčionėliuose paprasčiau, bet čia reikia susidėlioti prioritetus, ką pirmiausia reikia daryti, kad kitą tvarkant nereikėtų grįžti prie pirmo. Klebonas turi būti ne tik sielovadininkas, bet ir ūkyje susigaudyti.

-Tarnystė tarnyste, o kokie kunigo Vitalij Kisel pomėgiai?

- Technika, rankų darbas, noras kažką sukurti, patobulinti. Tas pomėgis gal todėl atsirado, kad tėvas dirbo vairuodamas, o aš jam ant kelių sėdėdamas. „Gazelės“ vairą sukinėjau, o paskui ir autobusą, ir kitą techniką esu vairavęs.

-Švenčionėlių ir Kaltanėnų parapijos yra pirmos, kurias jums tenka administruoti. Kaip sekasi?

- Švenčionėliuose pradėjome bažnyčios vidų dažyti. Po truputį bažnyčia atsinaujins. Dabar jau visa presbiterija nudažyta. Pasiruošėm malkų – gyvensime žiemą šiltai. Visa kita – kaip ir kiekvienoj parapijoj – mišių aukojimas, laidotuvės, krikštynos vestuvės..., - baigdamas mūsų pokalbį sakė Švenčionėlių ir Kaltanėnų parapijų administratorius kunigas Vitalij Kisel, kuris čia jaučiasi gerai, kaip savo gimtojoje parapijoje.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis