Kaip bebūtų keista, keletą pastarųjų dienų sinoptikų prognozės buvo gana tikslios. Kaip prognozavo, kad sekmadienio rytą vietomis bus šalnos, taip ir buvo. Buvo ir žadėtoji migla – rūko drobės draikėsi virš klonių. Kai tiek daug visko, būna savotiškai nelengva apsispręsti, kur važiuoti fotografuoti. 

Pravažiavęs Švenčionis, važiuoju Adutiškio kryptimi. Neprivažiavęs Lalučių, pasuku keliuku į dešinę. Prieš akis – šalnų sidabru papuoštos pievos. Ypač „fotogeniškos“ dilgėlės tiesiog neleidžia praeiti pro šalį. Rūko migloje dunkso paslaptingi ąžuolai, bet juos padoriai nufotografuoti sunku – palei kelią sužėlę krūmai pasiglemžia vaizdą. Pro rūko maršką bandančią pažvelgti saulę taip pat pamatyti sunkoka... Tik grįždamas atgal padarau keletą fotografijų, kurios dar guli virtualiame archyve. Važiuodamas link Jurgeliškės, pamatau besiganantį stirniną. Suragavęs į mano stabtelėjimą, jis ima šuoliuoti, vos spėju pagauti keletą kadrų. Vienas visai neblogas – toks elegantiškas gražuolio stirnino šuolis. Gražiai „papozuoja“ ir rytinė Jurgeliškė. Pravažiavęs Staškinę, vėl pamatau porą stirnų. Pastarosios ima skuosti nuo manęs – objektyvas tepagavo vieną kadrą. Šiek toliau laukia sėkmė – pavyksta nufotografuoti stirną su jau išaugusiais jaunikliais. Bet tuo sekmadienio ryto fotomedžioklė nesibaigia.

Adamave „pažaidžiu“ fotografuodamas voratinklius – jų įvairovė begalinė. Kokia nuostabi menininkė gamta, ir koks stulbinantis rasų diademų trapumas – nuo mažiausio prisilietimo jos ima kristi.

Tuo, ką pamačiau ankstų rytą, dalinuosi su Jumis, gerbiamieji „Švenčionių krašto“ skaitytojai.

Beje, pirmadienio rytą, nepatikėjęs sinoptikų prognozėmis, kad rūko nebus, išvažiavau ir… sugrįžau tuščiomis.

Algis JAKŠTAS