Savo sodyboje, sode ar darže visada galima rasti laisvą kampelį, tinkamą sėti įvairius ilgai žydinčius, medinguosius augalus – jų labai reikia mūsų vabzdžiams. Nemažai tokių augalų gali būti puikūs prieskoniai, vaistažolės ir mums. Dar kiti pačios gamtos gali būti panaudojami ir kitokiais tikslais.

Tokios yra saulėgrąžos – mūsų krašte nelabai populiarus augalas, nes jo neauginame sėkloms, per retai sėjame grožiui, puokštėms. Tačiau saulėgrąža, kurios vardas liudija tiesioginę augalo priklausomybę nuo saulės, turėtų būti sėjama kiekvienoje sodyboje. Net ir tada, kai mes iš jos nesitikime jokios realios naudos.

Keliaujant per Pietų Europą, stebina beribiai auginamų saulėgrąžų plotai. Tokia monokultūra, užimanti dešimtis tūkstančių hektarų, tik žydėjimo metu vizualiai puošia kraštovaizdį. Tačiau iki žydėjimo ir po jo ilgą laiką šie laukai gyvūnams mažai naudingi. Saulėgrąžoms bręstant, laukuose lankosi karveliai, žvirbliai, tačiau net ir jie negali padaryti nors kiek apčiuopiamos žalos. Mes žinome, kad būtent iš šių regionų (ypač Ukrainos) įvežamas aliejus, chalva. Mūsų krašte šiems tikslams saulėgrąžų auginti neverta, pagaliau – tam reikia ne tik tradicijos, bet ir ekonominio pagrindimo. O jo lyg ir nėra...

Tačiau saulėgrąžų poreikis svarbus pačiai gamtai, ypač ten, kur natūralių jos kampelių ir natūralaus, gamtinio maisto, medingųjų žiedų iš esmės nėra likę. Štai kodėl saulėgrąža Lietuvos laukuose, daržuose, sodybose visada laukiama. Ji žydėdama puikiai dera su kitais medingaisiais augalais, o graižuose prinokusios sėklos yra nepralenkiamas skanėstas paukščiams.

Prieš penkiasdešimtį metų Kazlų Rūdos girioje netoli savo tėviškės aptikau seną daigyną – jį nuo žvėrių saugojusios tvoros kartys buvo papuvusios, tačiau pats žemės plotas, kuriame būdavo auginamos eglutės, dar nespėjęs apaugti žole. Čia pasėjau saulėgrąžas ir pamiršau. Prisiminiau vasaros antroje pusėje, kai jos buvo ne tik užaugusios, bet ir bebaigiančios žydėti. Greitai jų „galvos“ nusviro ir visas bent 10 arų plotelis sutraukė begales zylių, žaliukių, juodagalvių sniegenų ir geltonųjų startų. Paukščiai saulėgrąžų laukelyje lankėsi per visą žiemą, o kitą pavasarį eglynėliuose apie senąjį daigyną perėjo apie 10 geltonųjų startų porų, kur kas daugiau nei įprasta žaliukių.

Savo sode kasmet sėjame saulėgrąžas, kurios žydėdamos maitina bites ir kamanes, o rudens pradžioje pritraukia daugybę paukščių. Bent 3 rūšių zylės, žaliukės, svilikai, kėkštai bei karklažvirbliai ir kikiliai, patys saulėgrąžų nelukštenantys, bet jas renkantys nuo žemės, yra nuolatiniai rudens sodo svečiai. Kaimo sodyboje dešimtis kita saulėgrąžų galėtų labiau „pririšti“ nemažai paukščių, ieškančių lesalo laukuose ir ne visada jo surandančių.

Atrodo, kad mūsų saulėgrąžų užteks dar bent 2 savaitėms. Tačiau kai kas jų graižus laiko sausoje patalpoje ir išsaugo žiemos pradžiai, kai ateina laikas paukščius lesinti. Taigi kiek mūsų norų patenkino vienas paprastas augalas – dovanojo grožį, maitino vabzdžius, o po to ilgai lesalu aprūpino paukščius. Kaip tokio nesėti prie namų?

Selemonas PALTANAVIČIUS