Tokiu nuostabiu pavadinimu atšventėme šių metų Pasaulinę turizmo dieną Švenčionių rajone.

Švenčionių verslo ir turizmo centras 2020 m. rugsėjo 26 d. padovanojo Švenčionių rajono gyventojams nemokamą ekskursiją po nuostabųjį Švenčionių rajoną. Projektas „Čia saulė teka, čia ošia ąžuolai, čia Šventa žemė“ buvo dalinai finansuojamas Švenčionių rajono savivaldybės lėšomis, pagal nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo, sklaidos ir atgaivinimo projektą.

Smagiai nusiteikusius keliautojus lydėjo puikiai savo darbą išmananti gidė Antanina Chaleckienė.

Saulėtas rytas šaunioje kompanijoje prasidėjo Švenčionių miesto parke. Buvo įdomu sužinoti parko istoriją, parko centre stovinčių skulptūrų pavadinimus, jų prasmę mūsų miestui. Gidė parką suskirstė į 3 dalis - saugiausia vieta (skulptūros), gražioji dalis (fontanas) ir liūdnoji dalis (paminklas Švenčionių getui atminti). Kaip svarbu žinoti miesto istoriją. Būtina ją prisiminti ir pasakoti ateinančioms kartoms, tik taip ji bus amžinai gyva.

Po parko visi sėdome į autobusą bei kelis nuosavus automobilius ir pajudėjome Pabradės link. Šiame mieste mus jaukiai, maloniai sutiko Pabradės Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvės atstovas. Uždavėme daug klausimų, sužinojome įdomių faktų bei istorijų. Džiaugiamės tokiu gražiu priėmimu.

Sekanti stotelė – Pavoverės Šv. Kazimiero bažnyčia. Juk ne vienas dažnai važiuojame pro Pavoverę, matome tą nuostabią žalią bažnytėlę, bet niekada nesustojame jos apžiūrėti. Kokia prižiūrėta ir išpuoselėta aplinka lauke, koks grožis viduje. Tiek daug senų paveikslų, kurių niekur nesame matę. Žmonės atgaivino, restauravo senuosius kunigų rūbus, kurie dabar šioje bažnyčioje tapo muziejiniu eksponatu.

Pakeliui į Švenčionis užsukome ir klausėmės istorijų apie buvusį Pilsudskių šeimos dvarą, kurio liekanos išlikusios Zalavo kaime. Pilsudskiams jis priklausė nuo 1863 metų. Dvaras sudegė 1875 m. ir daugiau nebeatsigavo. Pilsudskiai persikėlė gyventi į Vilnių.

13 val. visos grupės jau laukė Indriūnų baras „0,5“ Zadvarninkuose, kur paragavome valstiečių pietų - duonos sriubos su grybais, kleckų bei obuolių sulčių. Skonis tikrai neįprastas, bet privertė susimąstyti, kaip senais laikais maitinosi mūsų krašto valstiečiai. Po pietų juokavome, kad kitą kartą skanausime „bajorų“ pietus.

Sočiai pavalgę nutarėme pasivaikščioti po Modžiūnų kaimą. Maršrute šis kaimas buvo suplanuotas. Jame gyvena nuostabus žmogus Alfonsas Pošiūnas, kuris su malonumu pasakoja atvykusiems žmonėms šio kaimo istoriją. Jis turi 1869 m. kaimo planus. Mes juos matėme, prisilietėme prie istorijos, nusifotografavome prie pirmosios šio kaimo sodybos, prisirinkome skaniausių obuolių medelyne ir pajudėjome link kito suplanuoto objekto.

15 val. atvykome į Jukiškės kaimą, kuriame gyvena įžymus skulptorius, medžio drožėjas, lietuvybės puoselėtojas, tikintis žmogus Juozapas Jakštas. Jo sodyboje pasijautėme kaip kitame pasaulyje. Kiek darbo, nemigo naktų, minčių įdėta į kiekvieną jo sodyboje esančią skulptūrą. Neįmanoma to perteikti žodžiais, BŪTINA ten nuvažiuoti ir viską pamatyti savo akimis, paliesti rankomis.

Pabaigai, „desertui“, romantikai, saulės palydėjimui pasilikome stebuklingiausią vietą rajone - Kačėniškės piliakalnį. Ramiai pasivaikščiojome naujuoju taku per mišką, per pelkes, leidome vėjui pakedenti plaukus ir visos dienos mintis, pailsėjome kalno papėdėje, atsisveikinome ir išvažiavome namo. Pažadėjome dar kartu keliauti.

Ačiū Antaninai Chaleckienei, ačiū Švenčionių rajono savivaldybei, ačiū visiems, kurie priėmė, ačiū visiems, kurie keliavo. Gera švęsti šventes tobuloje kompanijoje. Tikimės, kad greitai susitiksime kitoje kelionėje.

SU PASAULINE TURIZMO DIENA

Švenčionių verslo ir turizmo centro kolektyvas