Standartinis darbo laikas — 8 valandos per dieną, 40 valandų per savaitę, 176 valandos per mėnesį, 2112 valandų per metus, dažniausiai yra išbrauktas iš gyvenimo laikas. Turbūt dėl to biurų planktonas taip stengiasi atsigriebti, savaitgaliais aptūpęs viešąsias girdyklas ir kitas pasilinksminimo įstaigas. Gerai „pasitūsinę“, salonų liūtai pirmadienį iš ryto vėl tampa smulkiu verslo ir valdžios mailiumi. Toks gyvenimas iš tikrųjų neturi kainos, nes yra bevertis.

Valstybinės valdžios aparatas ir darbdaviai per švietimo sistemą, viešąsias informacijos priemones ir visokius psichologus taip išskalbs žmogui smegenis, kad šis iš tikrųjų patikės, jog gyvenimas be vergiško darbo yra beprasmis. Taip, beje, dažniausiai ir būna.

Viename pokalbyje filosofei Živilei Filmanavičiūtei paprašius įvairių socialinių iniciatyvų kūrėją ir anarchistų judėjimo narį Darių Pocevičių pakomentuoti Prancūzų filosofo Mišelio de Montenio mintį, išsakytą savo „Esė“: „Žmonės mėgsta būti nuomojami. Jų sugebėjimai tampa naudingi ne jiems patiems, o tiems, kuriems jie parsidavė į vergiją: juose apsigyvena ne jie patys, o jų nuomininkai.“, Darius atsakė taip:

„Apie parduotas vasaras ir žiemas, išnuomotą ir parduotą gyvenimą rašė daugybė realizmo krypties literatūros klasikų. M. Montaigne’is įžvelgė, kad žmonės išnuomoja (parduoda) savo gyvenimą savanoriškai, vadinasi jie mėgsta būti nuomojami. Iš tikrųjų taip nėra. Tai daro ne žmonės, o jų viduje tupintys nuomininkai, tai yra valstybinio švietimo ir propagandos sukurti zombiai, paversti darbo jėgos vienetais.“

Vergas ir vargas yra vis rečiau sutinkami žodžiai, ypač kasdienėje kalboje. Jie palengva verčiami atgyvena, tarytum neturinčia nieko bendra su šiandiena. Vietoje „vargas“ atsiranda „darbas“ ir jam lipinama teigiama reikšmė. Būdinga, kad tą noriai daro visi „autoritetai“, kuriems reikalingi vergai – kuo iš esmės skiriasi sovietinis „Darbas žmogų puošia“ (Rabota krasit cheloveka) nuo nacistinio „Arbeit macht frei[3]“? Šiandieninėje lietuvio sąmonėje minėtas antspaudas „įkaltas“ taip giliai, kad kasdien gali išgirsti žodžius „reikia dirbti, o ne liežuviu malti“. Kodėl? Ogi todėl, kad šeimininkui taip reikia. Kitais žodžiais tariant – nes tokia vergo pareiga.

Rusų kalboje šis „vergo“ ir „darbo“ ryšys dar aiškesnis: „rab – rabota“ (vergas – darbas). Pastebėsiu, kad šią, labai netikėtą sąsają, kažkada ištarė Lietuvos šviesuolis a. a. Kazimieras Skebėra.

Priverstinis darbas prasideda nuo masių „debilizacijos“, kuriai atlikti puikiai tinka liberaliosios demokratijos režimas. Ką reiškia būti protingu? Tai žmogaus savybė problemas spręsti savo protu.

Šiuo metu visose šalyse žmonių masės užimtos veikla, kurioje proto klaidų rezultatai nemąstantiems nedaro jokios įtakos. Tie žmonės už savo bukumą neatsako. Bukai vykdo visus viršininkų nurodymus ir instrukcijas, net nesidomėdami, kur tai gali nuvesti. Gyvena svetimu protu, todėl jų pačių protas tampa nereikalingas, jie pavirsta tais, kurie prieš pusantro šimto metų buvo laikomi psichiniais ligoniais.

Kartais sakoma, kad žmogų vergu padaro kažkokios „grandinės“, kuriomis „galeroje[4] jis prikaustomas prie irklų“. Iš tikrųjų tai yra šiandieninio vergo kvailumas. Nežinodamas kaip pasielgti vienu ar kitu atveju ir bijodamas, kad už klaidas bus griežtai nubaustas (pavyzdžiui, bado mirtimi), vergas linkęs turėti savo šeimininką ir aklai vykdyti jo įsakymus. Pats renkasi būti vergu! Vergui galeros bausmė — ne pagrindinis dalykas, svarbiausia, kad galera yra vergo prieglobstis jam nereikia laisvės, nes laisvė jam tolygi mirčiai.

Protingu žmogumi pasinaudoti ne taip paprasta, o nemąstančio ginklas labai primityvus — tinginystė bei užsispyrimas, todėl nemąstančius nesunku suvaldyti. Nors ir kaip asilas užsispyręs, bet ir jį šeimininkas sugeba priversti dirbti. Suprantama, kad mulkio idealas — nieko neveikimas, o tai — veltėdystė! Nepasisekusios veltėdystės atveju mulkis be šeimininko neišgyvena.

Kalbant apie šeimininko santykį su nemąstančiu, būtina atkreipti dėmesį į vieną niuansą. Nemąstančiam reikalingas ne vadovas, o būtent šeimininkas, ir štai kodėl. Paskui vadovą einama savo noru. Einantis paskui vadovą šį kelią pasirenka vadovaudamasis savo protu ir atsako už tai, kad pasirinko vadovo nurodytą kryptį. Čia jau reikia galvoti — eiti paskui vadovą ar ne. O šeimininkas neveda — šeimininkas stumia ten, kur šeimininkas nori, tačiau maitina ir suteikia galimybę pramogoms. Pas šeimininką net nereikia galvoti apie veikimo kryptį. Nemąstančiam tik to ir tereikia. Prirakinkite jį prie irklo galeroje ir būtinai duokite viršininką su bizūnu ir nemąstantis žmogus bus laimingas!

Visai kitokią situaciją kuria darbo sociologai, aiškinantys, kad darbas išreiškia konkretų žmogaus aktyvumą, tai yra žmogaus energijos sąnaudas naujam dalykui sukurti. Dirbdamas žmogus įsitvirtina kaip visuomenės narys, kuriantis materialines ir dvasines vertybes, reikalingas jo esminiams poreikiams patenkinti, ir realizuoja save kaip asmenybę, susikuria egzistavimo sąlygas keisdamas gamtą[5], patį save, savo santykius su kitais žmonėmis.

Tokiu būdu kuriamas „bendrasis gėris“. Jis apima visuomenines gėrybes: prekes ir paslaugas, kurioms būdingas visuotinumas ir nekonkurentiškumas. Visuotinumas reiškia, kad, jei prekė ar paslauga pateikiama, neįmanoma uždrausti kam nors ja naudotis. Pavyzdžiui, jei gatvėje uždegamos lempos, visi gali po jomis vaikščioti ir mėgautis jų teikiama nauda. Nekonkurentiškumas reiškia, kad tai, jog konkrečia gėrybe naudojasi vienas žmogus, nesumažina galimybės naudotis ja kitiems žmonėms. Kad vienas žmogus gauna naudos iš gatvių apšvietimo, nedraudžia visiems kitiems tuo naudotis.

Dėl tokių ypatybių privatusis sektorius nenori tiekti visuomeninių gėrybių. Vartotojai tikisi naudotis kokiomis nors gėrybėmis ir už tai nemokėti, todėl visuomenines gėrybes dažniausiai tiekia vyriausybė, o už jas mokesčių forma moka gyventojai.

„Bendrasis gėris“ apima ir sunkiai apčiuopiamus dalykus. Geriausiai juos nusakė Robertas Kennedy: „Nors valstybės BVP daugiau kaip 8OO mlrd. per metus, tačiau į jį neįskaičiuojamas mūsų poezijos grožis ar santuokos tikrumas, viešųjų debatų išmintis ar pareigūnų sąžiningumas, jis nematuoja nei narsos, nei išminties bei išsilavinimo, nei mūsų atjautos, nei atsidavimo savo šaliai. BVP skaičiuoja viską, išskyrus tai, kas gyvenimą padaro vertingą.“

Lietuvos valdžiūnai vis deklaruoja apie atseit kuriamą bendrojo gėrio valstybę. Žinodami jų tariamą meilę savo tėvynei ir „rūpestį“ bendruoju gėriu, verta priminti Gilberto K. Chestertono žodžius: „Romėnai mylėjo Romą ne todėl, kad ji buvo puiki, ji tapo puiki, nes romėnai ją mylėjo.“

1. Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla. Veikė 1937–40, 1941 antroje pusėje–1944 Dimitrave (netoli Kretingos).

2. „Juk darbas gali būti įvairiopai panaudotas prieš žmogų: galima žmogų nubausti priverstiniu koncentracijos stovyklos darbu, galima darbą paversti žmogaus priespaudos priemone, galima įvairiais būdais ir išnaudoti darbą, tai yra darbo žmogų. Iš to aiškėja moralinė pareiga darbštumą, kaip dorybę, sieti su socialine darbo tvarka, kuri leistų žmogui dirbant labiau „tapti žmogumi“, bet ne degraduotis darbu, prarandant ne tiktai fizines jėgas (kas tam tikru mastu neišvengiama), bet, svarbiausia, ir savo orumą bei asmenybę“ (ištrauka iš Jono Pauliaus II enciklikos „Laborem exercens“ (1981 m.)).

3. Vokietijoje veikusios Dachau koncentracijos stovyklos geležiniai vartai su užrašu „Arbeit macht frei“ („Darbas išlaisvina“).

4. Senovinis irklinis (vėliau ir burinis) medinis vieno–dviejų stiebų (su įstrižomis burėmis) karo laivas, kuris turėjo 16–25 poras irklų, vieną irklų porą irkluodavo 3–7 prikaustyti vergai.

5. Tarytum Gamtos tikslas — žmogus. Bet ar reikalingi gamtai žmonės? Nebent žmogaus protas ir šio proto savybė įsilieti į visuotinį Gamtos protą, kad paskiau galima būtų spręsti Gamtos problemas. Spręsti problemas!

Česlovas ČERNIAUSKAS