Lošėjas: „Tai buvo grimzdimas į duobę“

Karolis (vardas pakeistas) visada galvojo, kad lošti iš pinigų yra kvaila, tačiau galiausiai pats taip pasinėrė į lošimus, jog smagus būdas praleisti laiką išaugo į priklausomybę. Vyras pasakoja lošdavęs kiekvieną dieną, žalingo pomėgio tenkinimui skirdavęs beveik visą laisvą laiką, ir būdavo visai nesvarbu, ar lošia iš savo, ar iš skolintų pinigų.  Šiandien Karolis nelošia jau ketverius metus, bet vis dar pamena, kokią neviltį anuomet išgyveno, ir supranta: nuo atkryčio jį skiria tik žingsnis.

Ar galėtumėte prisiminti savo pirmuosius lošimus? Kada tai prasidėjo, kokius žaidimus žaidėte, kaip jums sekėsi, kuo tai patraukė?

Pradėkim nuo to, kad aš pats kažkuriuo metu dirbau lošimų sferoje. Mačiau, kaip kiti žmonės lošia, ir padėdavau jiems pradėti. Kol nepradėjau dirbti šioj srity, lošti iš pinigų man atrodė kvaila. Bet kai tu matai, kaip žmonės laimi, tai labai įstringa. Ir iš kitų pasakojimų girdi apie laimėjimus, apie pralaimėjimus niekas nekalba. Žinoma, daugeliu atvejų, ypač kai dirbi šioje sferoje, matai, kaip žmonės pralaimi, tačiau laimėjimai turi savotišką efektą. Nusprendžiau išmėginti lošimą. Pagal darbo sutartį negalėjau lošti tos įmonės lošimo salonuose, todėl nuėjau pas konkurentus. Nuėjau tiesiog praleisti laiką. Bet pirmas apsilankymas baigėsi tuo, kad laimėjau, ir tai labai greitai užkabino. Lošiau su lošimo aparatais. Laimėjimai tęsėsi tikrai neilgai. Lošiant iš pradžių galbūt atrodo, kad tu tiesiog gerai leidi laiką, bet iš tiesų žmonės ateina laimėti. Niekas neateina pralošti. Tas „geras laikas“ labai greitai baigiasi. Ir aš greitai prasilošiau. Tada pradėjau skolintis pinigus iš draugų, greitai teko skolintis ir iš specialių įstaigų, kad galėčiau grąžinti skolas ir daugiau palošti. Visa laimė, kad tuo metu, kai jau stipriai lošiau, dar nebuvo greitųjų kreditų įstaigų, nes būčiau siaubingai prasilošęs.

Priklausomybė išsivysto ne per vieną dieną. Kada pastebėjote, kad sunku kontroliuoti poreikį lošti? Tai supratote pats ar sulaukėte pastabų iš artimų žmonių?

Faktas, kad įlindau į skolas, jau rodė, kad negaliu kontroliuoti šio poreikio. Anksčiau laisvalaikį leisdavau su draugais, o pradėjęs lošti ėmiau jų šalintis ir kiekvieną laisvą akimirką skirdavau lošimui. Nueidavau į lošimų kontorą ir ramiai ten būdavau. Lošimų įstaigose viskas organizuota taip, kad žmogus ten praleistų kuo daugiau laiko. Beveik visose tokio tipo įstaigose padaryta dirbtinė tamsa, kad žmogus nematytų, koks paros laikas ir nesuprastų, kiek laiko jau čia praleido. Klientais labai gerai rūpinamasi. Didžiuosiuose kazino visada vaikšto padavėjos, teiraujasi, ar viskas gerai, ar nereikia atnešti gėrimo. Viskas padaryta taip, kad žmogus jaustųsi kuo patogiau. Darbuotojai pareiga – užtikrinti, kad lošiančiųjų niekas neblaškytų. Tarkim, jei už lošiančiojo nugaros kažkas atsistoja ir stebi, o tai gali būti nemalonu, darbuotojas prieina ir paprašo pasitraukti nuo lošiančio asmens. Daroma viskas, kad nebūtų trukdoma lošti.

Tai, kad turiu problemų, supratau pats, tik per daug į tai nekreipiau dėmesio, nes buvo galimybių pasiskolinti pinigų, be to, kurį laiką ištverdavau nelošęs. Paskui atsirado galimybių papildomai uždirbti, taigi toliau lošiau ir prasilošinėjau. Lošdamas po truputį grimzti į duobę, įpuoli į tokią savotišką neviltį.

Bet aplinkiniai žmonės matė, kad esate priklausomas? Kaip ši priklausomybė paveikė santykius su artimaisiais, draugais? Ar sulaukėte palaikymo?

Nedaug kas žinojo, kad esu priklausomas, nepasakojau apie tai artimiesiems ir draugams. Nebuvo taip, kad visą laisvą laiką skirdavau lošimams, kartais dar kažkur išeidavau su draugais, taigi jie nieko nepastebėjo. Paskui pasikeitė gyvenimo aplinkybės, išvykau gyventi į kitą miestą, draugų ratas sumažėjo. Susituokiau. Ir toliau lošiau. Vis labiau lindau į skolas. Tai matė tik mano žmona, nes būdavo taip, kad gaunu algą ir iškart ją pralošiu. Dėl to santuoka greitai iširo.

Su giminaičiais šia tema nesu kalbėjęs iki šiol. Santykius su tėvais lošimas iš dalies paveikė, bet esminiai dalykai nepasikeitė. Jiems nebuvo lengva susitaikyti su tuo, kad turiu tokių rimtų bėdų, tačiau jie mane palaikė, nenusigręžė.

Užsiminėte, kad lošdamas jautėte neviltį. Papasakokite plačiau apie savo emocinę būseną.

Lošdamas pasineri į savotišką transą. Kiekvieną kartą atėjęs lošti bandai pradėti nuo nulio, galvoji, kad reikia kažkiek laimėti ir eiti iš čia. Tačiau dažniausiai vis tiek prasiloši. Tada pradedi atsilošinėti ir gaunasi taip, kad prasiloši dar labiau. Ir vis labiau grimzti į duobę. Suvoki, kad pinigų niekada neatgausi, bet vis tiek loši tol, kol turi bent kažkiek pinigų. O finalas visada toks pat. Supratimas, kad nelaimėsi, ir negalėjimas sustot ir yra baisiausia. Galiausiai viskas pasidaro nesvarbu, nori greičiau pralošti turimus pinigus, kad greičiau baigtųsi ta kankynė. Bet viską pralošus ir išėjus apima dar didesnė neviltis, nes supranti, kad viską pralošei, kad nėra kur gauti pinigų, kad skolos kaip buvo, taip ir liko, o gal dar pagilėjo. Būsena iš tiesų baisi, jautiesi tarsi sulaužytas.

Vieną priklausomybę labai dažnai lydi kitos. Ar Jūs nesusidūrėte su kitomis?

Apie tai nėra daug kalbama, bet egzistuoja priklausomybė kompiuteriniams žaidimams. Turiu šią priklausomybę nuo vaikystės. Esu azartiškas žmogus, tad jeigu pradedu žaisti kokį žaidimą, greitai užsikabinu. Ši priklausomybė, kaip ir azartiniai lošimai, atima labai daug laiko. Kitų priklausomybių neturiu.

Kažkuriame gyvenimo etape supratote, kad priklausomybės problemą būtiną spręsti. Kokių veiksmų ėmėtės?

Reikėjo apie tai susimąstyti anksčiau, bet veiksmų ėmiausi jau labai vėliame etape. Po vieno lošimo, kai pralošiau visus už parduotą automobilį gautus pinigus, lošimo įstaigoje radau lankstinuką apie anoniminių lošėjų organizaciją, jame pateikta informacija paskatino kreiptis pagalbos. Ten man labai padėjo. Padeda iki šiol. Priklausomybė nuo lošimų, kaip ir kitos priklausomybės, gydomos priklausomybės ligų centruose, galima taikyti Minesotos programą, bet aš priklausomybės ligų centre nebuvau.

Atėjęs į anoniminių lošėjų susitikimą tu atsiduri tarp žmonių, kurie turi tokią pat problemą, todėl tave supranta. Žmonės čia dalijasi patirtimi, pasakoja, kaip kovoja su priklausomybe. Niekas nepatarinėja, kiekvienas gali atsirinkti tai, kas jam tinka.

Kaip priklausomą žmogų motyvuoti kovai su priklausomybe?

Visų pirma žmogus turi pats suprasti, kad yra problema, ir norėti ją įveikti. Kol pats nesupras, niekas nepadės. Žinoma, kažką pastebėję artimieji gali pasiūlyti kreiptis į tam tikras įstaigas ar net už rankos ten nuvesti, tačiau svarbiausia, kad priklausomas žmogus to norėtų.

Kai dirbau lošimo įstaigoje, įtardamas, kad žmogus galbūt turi problemą, bandydavau jį stabdyti, bet tai yra beprasmiška. Gali pasiūlyti pailsėti, ateiti kitą dieną, apmąstyti, ar jis tikrai nori toliau žaisti, bet jei žmogus nori lošti, gali jam kalbėti daug ką, bet tai nesuveiks.

Ar dabar jaučiatės tvirtai? Koks šiandien yra Jūsų gyvenimas?

Esu patyręs atkrytį. Matydamas, kad ir kiti žmonės tai patiria, suvokiu, jog esu per vieną žingsnį nuo priklausomybės, kad bet kada galiu atkristi. Kad ir kaip tvirtai jausčiausi, tai nereiškia, jog ši problema man nebegresia. Taip pat suprantu, kad viskas priklauso nuo manęs. Nelošiu jau ketverius metus, bet vis dar lankau anoniminių lošėjų susitikimus. Šiuo metu į juos vaikštau rečiau, nes pandemija pakoregavo gyvenimo ritmą, bet jei pasijuntu prastai ar kyla blogų minčių, bet kada galiu paskambinti kitiems žmonėms iš mūsų grupės ir pasikalbėti. Pokalbis labai padeda.

Nors rizika atkristi išlieka, mano gyvenimas šiandien yra geras. Man nebereikia leisti daugybės laiko prie lošimo aparatų ir gyventi neviltyje. Tą laiką dabar galiu skirti pomėgiams, šeimai. Gyvenu visai kitokį gyvenimą.

Rasa MILERYTĖ