Spalis mus vedasi vis toliau į rudenį. Kiek kartų eita tuo keliu, kuris, rodos, neturėtų stebinti. Bet kasmet jis mus džiugina, ir negali sau meluoti, jog nelaukiame geltonųjų lapų rudens ir ramaus upelių čiulbėjimo.

Ir dabar upeliukai srovena, savo veidrodžiuose virpindami gelstančių medžių atvaizdus. Kaskart tie atvaizdai tampa šviesesni, išretėję, nes medžių šakos plinka, į vandenį barstydamos savo lapus.

Visada taip būna - audringi rudens upeliai suka nukritusių lapų sūkurius, kloja juos tarp dugno akmenukų. Ei, kur jūs, nesuvaldomi sūkuriai? Kur putoti jūsų srautai ir į krantus lipantis vanduo?

Pavargo šių metų upeliai, plaukia skaičiuodami dugno akmenėlius irklaidžiodami tarp seklumų. Iki žiemos, matyt, jie išliks tokie patys...

Tik lapai byra į upelį, lyg žadindami jį ir norėdami padėti savo draugui. Juk taip smagu būdavo drauge...

Selemonas PALTANAVIČIUS