Dirbant žurnalistinį darbą kartais būna situacijų, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių publikaciją apie įvykį, renginį ar net pokalbį su žmogumi vis tenka atidėti. Taip nutiko ir su keramikų grupės „Ornamentas“ simpoziumu Prūdiškės kaime Almos ir Eugenijaus Mirzų sodyboje. Nors simpoziumas vyko rugsėjo mėnesį, rašau apie jį spalį. Čia, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekada.

Su keramikų grupės „Ornamentas“ nariais susipažinau prieš keletą metų, tada pirmą kartą pamačiau, kaip degama raku keramika. Sužinojau, kas tai yra redukcijos procesas. Daug kas pasikeitė nuo pirmojo mūsų susitikimo 2014 m. su „Ornamento“ nariais: Rimu Inokaičiu, Alma Mirziene, Virginija Juršiene ir Aušra Linkiene. Ištobulėjo ir degimo technika. Dabar jau yra moderni degimo krosnis, kuri ne tik paprastina degimo procesą, bet ir gerokai sumažina duženų skaičių. Tiesa, šiemet Alma Mirzienė sugalvojo vėl grįžtelėti į keramikos degimo priešistorę, ir dalį savo darbų išdegė paprasčiausioje duobėje, taip degdavo keramiką mūsų protėviai, o štai ką apie tokį procesą pasakojo pati Alma Mirzienė.

- Čia taip vadinamas pelenų degimas. Iškasėm pusės metro gylio duobę, pridėjom drožlių 30 cm, o po to dėjom dirbinius ir įvairiausias organines medžiagas. Po to sukrovėm nemažą laužą, o kai jis sudegė, apdengiau skarda ir palikau 3 parom, kad vyktų redukcijos procesas. Galutinį rezultatą sunku prognozuoti, bet gautu rezultatu aš esu patenkinta. Tą rezultatą galima pavadinti ugnies fantazija, - pasakoja apie degimo procesą Alma Mirzienė.

- Alma, o kodėl pačiai knieti išbandyti tokį degimo būdą?

- Kūrybinis procesas visada įdomus. O čia dar labai daug nežinomųjų. Visada maga išbandyti kažką naujo. Čia buvo pirmas bandymas. Žinau, kokias klaidas padariau. Gal kitais metais ir visa mūsų kompanija šį būdą norės išbandyti. Mūsų protėviai, beje, taip ir degė puodus.

O štai ką apie savo šių metų darbus papasakojo Rimas Inokaitis:

- Šį kartą parodai pristatau darbus, susijusius su mūsų mitologija. Tai – Perkūnas su savo vaikais. Šių kūrinių atsiradimui įtakos turėjo ir karantinas, kai teko sėdėti namuose, ir tas mąstymas tik savam ratelyje su savo aplinka davė tokį postūmį... Perkūnas tiek senovėje, tiek ir dabar žmones prilaiko. Žmonės jo savotiškai prisibijo. Mano kompozicijoje Perkūnas ir jo vaikai visi yra skirtingi. Čia yra aukštas degimas, šamotas, o metalo oksidai duoda įvairius atspalvius.

Beje, Rimui tenka pats rimčiausias darbas reguliuojant degimo procesą, ir didžiulė atsakomybė išimat iš degimo krosnies darbus. Vienas neatsargus judesys, ir keramikos darbas gali virsti šukėmis.

Su Virginija Juršiene kalbėjausi jau po to, kai iš degimo krosnies buvo išimti darbai.

- Virginija, kokius tavo darbus pamatysime baigiamojoje parodoje?

- Bus dvi žąsys. Vieną matėt jau ištrauktą iš degimo krosnies, kitą degsim vėliau. Žąsis dariau todėl, kad norėjau priartėti prie gamtos. Žinoma, bus ir kitų darbų. Čia žąsis-indas. Taip ir praktiškai galima panaudoti keramikos darbą. Kiekvienais metais kaip ir visi, aš sugalvoju naują temą. Esmė ne tai, kokį daiktą padaryti, o tai, kokį galutinį rezultatą sukuria ugnis ir redukcija. Ugnis – fantastiška kūrėja, kuri mums padeda pasiekti gerų ir įdomių rezultatų. Įdomumas tas, kad raku degime daug netikėtumų.

Kaip ir kiekvienais metais, „Ornamento“ grupė į simpoziumą Prūdiškės kaime pasikviečia vieną svečią. Šiemet – keramikė Jolanta Kvašytė, kurią ir noriu pristatyti jums, gerbiamieji „Švenčionių krašto“ skaitytojai.

- Esu profesionali keramikė, 1984 m. baigusi Dailės institutą, ir visą gyvenimą gyvenau iš keramikos ir savo meno. Esu vilnietė. Vilniuj gimusi, Vilniuj augusi ir čia gyvenanti, - apie save pasakoja Jolanta Kvašytė.

- Jolanta, kodėl pasirinkai keramiką?

- Keramika labai universalus amatas. Tai ir plastika, ir spalva. Tai ir buitis, ir gali daryti tik kaip meno kūrinį, nenaudojamą buityje. Gali būti kad ir meno kūrinys yra naudojamas buityje. Kaip pavyzdį galima pateikti japonų keramiką, kuri yra aukšto meninio lygio, bet naudojama buityje. Japonai – praktiški žmonės, ir sugeba suderinti meną su buitimi... O aš daugiausia užsiimu skulptūrine plastika. Buitinių dirbinių aš sukuriu mažiau. Dariau ir vazų ciklą, bet jos buvo daromos kaip skulptūros. Mano skulptūros spalvintos įvairiais būdais ir be jokių spalvų.

- Kokia medžiaga – molis?

- Tai nuostabi medžiaga, leidžianti kurti nuostabius dalykus.

- Jolanta, čia, Prūdiškės kaime, viešite pirmą kartą?

- Čia fantastiška vieta. Visi „Ornamento“ dalyviai – mano draugai. Šeimininkė Alma – baisiai rūpestinga, o ir gamta čia nuostabi, kuri prisideda prie kūrybinės sėkmės.

- Ar su raku anksčiau teko susidurti?

- Žinoma, teko. Dar studentaujant smulkius darbelius darydavau. Nors raku daug paslapties, bet keramikoje visada daug netikėtumų ir paslapties. Keramika, beje, labai sudėtingas menas. Visada turi numatyti vaizdą iki galo, kaip jis atrodys parodoj. Tada nulipdai darbą, kuris yra vienos spalvos ir net matmenys kiti. Išdžiūvęs darbas kažkiek sumažėja. Pavyzdžiui, porcelianas sumažėja net iki 30 proc. Kai dedi į krosnį, išdegęs jis dar sumažėja. Keramikui reikia net ir fizikos žinių turėti. O kai išimi, darbas visai kitos spalvos, o po to prasideda glazūravimas, o čia jau ir chemijos žinių reikia. Reikia ne tik glazūros, bet ir molio cheminę sudėtį žinoti, - apie keramikos subtilybes pasakoja Jolanta Kvašytė.

- Jolanta, kaip suprantu, keramikas turi išmanyti ir fiziką, ir chemiją, bet dar ir tikimybių teoriją būtų neprošal panagrinėti...

- Tai jau taip, nes niekad nesi tikras, koks bus galutinis rezultatas. Be to, dar ir mistikos yra, ir be duženų neapsieinama... Aš tas duženas nurašau į keramikos profesijos ypatumus. Mano artimieji net stebisi, kai aš ramiai reaguoju į duženas, - baigdama mūsų pokalbį sako Jolanta.

Su ja ir kitais simpoziumo dalyviais vėl susitikau per oficialų parodos pristatymą. Čia pamačiau ir daugiau darbų, o ir žmonių, nepaisant visų koronavirusų, į parodą atvažiavo nemažai. Atvyko ir kolegų – Dailininkų sąjungos narių.

O štai ką pristatydama parodą kalbėjo sodybos šeimininkė keramikė Alma Mirzienė:

- Čia mes renkamės jau vienuolikti metai, o šių metų darbai jūsų teismui atiduodami, o kolegoms noriu įteikti po diplomą šiam simpoziumui priminti.

Savo mintimis dalinosi ne tik kūrybinio simpoziumo dalyviai, bet ir svečiai: Algimantas Kliauga ir Edita Utarienė. Savo indėlį puikiu oru pridėjo ir gamta...

Algis JAKŠTAS