Mes turime 150 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:93
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21042
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:2044
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:150279

Ruduo – tarp mistikos ir realybės

2020 m. spalio 14 d., trečiadienis, Nr.77 (1992)

Faktiškai įpusėjo kalendorinis ruduo. Medžiai pagaliau pasipuošė spalvomis. Ir nors šiemet tų spalvų paletė kiek skurdoka – dominuoja geltona spalva, bet akis paganyti ir sielą nuraminti yra kur. Nežinau, gal todėl, kad gimiau rudenį – ruduo man labiausiai patinka iš visų metų laikų, todėl stengiuosi išnaudoti kiekvieną galimybę pabėgti į gamtą, į tą kerintį tylos ir spalvų pasaulį. Taip nutiko ir šeštadienį, kai iš ryto migla dengė žemę. Nutarus važiuoti fotografuoti visada susiduriu su problemišku klausimu, kur važiuoti, kaip neprašauti...

Šeštadienio rytą išvažiavau iš Švenčionėlių link Sarių. Keistokai atrodė migloje skendintys medžiai, kelio vingis, o pirmas sustojimas prie Sudotėlio ežero, šiemet naujai atrasto fotografavimo objekto. Per linguojančią pakrantę priėjęs arčiau ežero, pasistatęs trikojį, imu fotografuoti. Kiek daug pustonių, kokia trapi tyla, kai girdi kiekvieną rasos lašo kritimą. Padaręs keletą kadrų, tiesiog gėriuosi ramuma ir subtiliu peizažu. Čia galėtum stovėti daug ilgiau, bet reikia važiuoti. Važiuoju prie Žeimenos, prie savo mėgstamo vingio. Pravažiavęs Liūlinę, suku į kairę ir pirmyn. Tiesa, porą kartų sustoju padaryti keletą miško fotografijų. Mano pamėgtasis Žeimenos vingis – kaip visada gražus. Šį kartą pabandau prieiti arčiau upės. Žinoma, rizikos šiek tiek yra, paslydęs gali ir upėje atsidurti. Pats kaip nors išsikepurnėsi, o, va, fotoaparatą tektų išmesti, nes elektronika ir drėgmė – sunkiai suderinama. Čia ne juostiniai senieji fotoaparatai, kur nebuvo elektronikos. Porą kartų buvau paskandinęs fotoaparatus, ir nieko, išdžiovinau ir galiu fotografuoti, bet grįžkime į šeštadienio rytą.

Padirbėjęs prie vieno vingio, nupėdinau prie kito, bet čia suaugę medžiai uždengia vaizdą, tenka pėdinti atgal. Kadangi rytas dar pilnas žavesio, važiuoju toliau. Užsuku į Grybų dvarvietę. Sodybos šeimininkas Tomas Jonušas kaip visada pakviečia kavos, bet kava bus vėliau, nes reikia išnaudoti pastelinę šviesą fotografavimui. Ir nors didelių meninių šedevrų nepadariau, bet padirbėjau iš peties. Žinoma, gaila, kad vasarą vienos stambios šakos neteko šimtametis Grybų ąžuolas, gaila, kad upokšny nėra vandens, bet toks jau šiemet sausas ruduo. Jei rimtai nepalis, tai kaimo vietovėse bus rimtas vandens trūkumas. Baigęs fotografuoti, užsukęs pas Tomą išgeriu arbatos ir grįžtu į Švenčionėlius, bet neilgam. Po pietų išvažiuoju kita kryptimi ir šiek tiek toliau – net iki Zarasų, bet tai jau kitas pasakojimas.

Algis JAKŠTAS