Mes turime 378 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3328
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19529
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95559
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

NETOLIMA PRAEITIS. Apie tai, kas kadre ir už kadro…

2020 m. spalio 17 d., šeštadienis, Nr.78 (1993)

Vartydama senus fotografijų albumus, radau keletą fotografijų iš Švenčionių pirmojo vaikų lopšelio gyvenimo. Aš pati vaikų lopšelio nelankiau. Nuo lopšelio įsteigimo iki 1957 metų vasaros, kai išvykome gyventi į Vilnių, ten kiekvieną darbo dieną ėjo mano močiutė. Kartu su Švenčionių rajono Sveikatos skyriaus vedėju Ignatovičiumi ji buvo šios įstaigos organizatorė. Kai Spalio g. (dabar Mažoji) sutvarkė seno medinio namo patalpas, močiutę paskyrė vaikų lopšelio vedėja. Oficialiai ją vadino Valentina Borisovna, nors pase buvo įrašyta Januševska-Klasnikova Vilhelmina, Boleslavo duktė. Nuo jaunystės laikų pažįstamas Ignatovičius pašnibždėjo, kad skiriant į pareigas buvo vienas rimtas pageidavimas – vedėja turi nustoti eiti į bažnyčią. Močiutė pastabos „neišgirdo“...

Žmogų, tinkamą darbui lopšelyje, susirasti buvo ir lengva, ir sunku. Moterys,užauginusios savo vaikus, pretendavo auginti svetimus. Vedėjos reikalavimai buvo kuklūs – bendraujant su vaikais turėti begalę dėmesio ir kantrybės bei nieko iš darbo neišsinešti namo – nei maisto, nei patalynės, nei vaikiškų drabužėlių, nei žaislų. Neišlaikiusioms išbandymo, močiutė rasdavo darbo vietą, kur mokėjo keliais rubliais daugiau, arba arčiau jų namų. Konfliktų nekildavo. Galiausiai susirinko darnus kolektyvas. Be vedėjos čia dirbo dar buhalterė, virėja ir dvi auklėtojos.

Darbuotojos, siekdamos sukurti jaukią aplinką, pagražinti balintus kalkėmis pustuščius kambarius, išpuošė palanges atneštomis iš namų gėlėmis vazonuose, pasiuvo užuolaidų, siuvinėjo servetėles, remontavo žaisliukus, pačios valydavo grindis ir kitką. Prisimenu tik dviejų nuotraukose įamžintų moterų pavardes – Neuc ir Rodionova, nes abi su šeimomis gyveno mūsų -  Adutiškio gatvėje. Darbas lopšelyje turėjo ir privalumą - Sveikatos skyriuje buvo sutarta, kad maisto kiekvieną dieną bus ruošiama tiek porcijų, kiek vaikų buvo sąraše. Kadangi dienos, kai lankėsi visi vaikai, buvo retos, pavalgyti užtekdavo ir personalui.

Namuose kasdien girdėjau, kaip močiutė pasakojo mano kitai močiutei - savo seseriai, kad vaikai gerai valgo, auga, sirguliuoja, kažkas pradeda vaikščioti, kitas pasakė naują žodį. Vaikų sveikatos priežiūra rūpinosi pati vedėja, nes turėjo medicininį išsilavinimą ir daug praktikos karo ligoninėse abiejų pasaulinių karų metais. Kiekvienas vaikas kas rytą buvo patikrintas dėl slogos, karščiavimo, bendros švaros ir… utėlių. Vaikas gaudavo pilnavertį maitinimą, atvestą aprengdavo valdiškais švariais drabužiais. Dažnai jį čia pagydydavo ir nuprausdavo. Tada apie vaikų sauskelnes turbūt ir Amerikoje dar niekas negirdėjo.

Higiena buvo ypač svarbi. Dar siautėjo tuberkuliozė ir kitos baisios ligos. Viską, ką reikėjo skalbti, kiekvienos dienos pabaigoje liesas aukštas vyras, pasirašęs paruošto sąrašo apačioje, sukraudavo į vežimėlį ir išveždavo į savo netoliese esančius namus. Ten visa jo šeima turėjo darbo – rankomis skalbė, džiovino, lygino, kad paskui vėl pagal sąrašą priduotų užsakovui. Šių pagalbininkų dėka lopšelio darbuotojos kasdien buvo apsivilkusios baltais chalatais, kokius vilkėjo tada medicinos įstaigų darbuotojai, neturėjo problemų nei su patalyne, nei su drabužėliais.

Pokario metais fotografas buvo kviečiamas įamžinti tik ypatingų įvykių. Tai jam suteikdavo galybę rūpesčių – reikėjo atsargiai pristatyti brangų fotoaparatą, štatyvą, taipogi apšvietimą. O kur dar klientų dėmesio sutelkimas. Net pažadėtas paukščiukas, kuris turėjo išskristi iš paslaptingos dėžės ant medinių kojų, ne visus vaikus apramindavo...

Šiandien juokinga ir graudu suprasti, kad anais laikais galimybė apvilkti vaikus „tikromis“ pižamomis, tokiomis, kaip suaugusiųjų, buvo proga pasidžiaugti, pasididžiuoti ir... nusifotografuoti. Tos dvi nuotraukos su pižamomis darytos ankščiausiai 1956 metais – už vaikų nugarų, virš spintos su žaislais, nesimato Stalino portreto.

Kitų dviejų, ankstesnių, gal 1952 metų žiemos, nuotraukų pagrindinis herojus – maniežas. Močiutė labai džiaugėsi, kad vaikai galės ropoti ir žaisti manieže, o ne ant šaltų grindų. Prie jo įsigijimo ir aš buvau prisidėjusi.

Močiutė dažnai pasiimdavo mane į Vilnių, kur važiuodavo darbo klausimais. Reikalingų lopšeliui daiktų išsirinkti, užsisakyti, o lengvesnius pavienius ir atsivežti turėjo pati vedėja. Žinojau, kad tai, kas žūtbūt reikalinga vaikams, sunku gauti, reikia pramušti,čiupti, griebti, stverti, pagaliau išprašyti.

Šį kartą bijojau pasilikti viena tamsiame koridoriuje, todėl užėjau su močiute į valdininko, kuris turėjo leisti arba neleisti paskirti maniežą lopšeliui kažkokiame atokiame Lietuvos rajono centre, kabinetą. Išsigandusi, kad iš didelio storo vyro močiutė tuoj pradės „išmušinėti“ maniežą, priėjau arčiau ir kelis kartus pakartojau garsiai: „Čia gi mūsų vaikams“.

- Na, jeigu vaikams, – pasakė nustebęs ir pasirašė reikiamą dokumentą...

Tamara JUSTYCKA

 
Reklaminis skydelis