Mes turime 321 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1685
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11872
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87902
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Rudenį sveikina žiogai

2020 m. spalio 17 d., šeštadienis, Nr.78 (1993)

Spalio viduryje – jau tikras ruduo, gamta aktyviai ruošiasi ilgam žiemos poilsiui. Šis pasiruošimo procesas niekada nesustoja, jo neveikia jokie orų svyravimai, o vieninteliu nenuginčijamu veiksniu lieka tik dienos ir nakties, šviesos ir tamsos santykio pokyčiai.

Koks šių metų ruduo? Žinoma, jis sausringas, šios sausros neįstengs sušvelninti net paskutinių dienų lietūs – vandens upėms, pelkėms, žemei ir visam gyvajam pasauliui reikia labai daug. Ilgai gyvenome savotiškoje vasaros tąsoje – dar pirmąją spalio dekadą buvo nerudeniškai šilta. Šiluma, saulė ir be šalnų gyvenantys augalai labai ilgai kūrė nestandartinio rudens paveikslą: nors į pietvakarius aktyviai keliavo paukščiai, tačiau žieduose plazdėjo drugiai, skraidė bitės, kamanės, darbavosi vorai, krutėjo sraigės.

Iš visų vabzdžių išsiskyrė skruzdėlės, kurių ekologija šiek tiek kitokia, nei skraidančiųjų. Tą lemia gyvenimo būdas – jos bėgioja žeme, jų namai po žeme, o, ilgėjant naktims, žemė vis labiau vėsta. Šio proceso neveikia nei staiga plykstelėjusi saulė, nei kelios šiltesnės dienos. Kitiems, skraidantiems ir oro masių temperatūras jaučiantiems vabzdžiams, kiekviena šilta diena tampa nauju pakilimu. Kur jie būna vėsiom, lietingom dienomis? Daugelis slepiasi po lapais, plyšiuose, namų palėpėse. Gebėjimas panirti į savotišką nejudrumo būseną, „atvėsti“ jiems sutaupo energiją ir užtikrina išlikimą. Nemažai skraidančių drugių šiuo metu nesimaitina, kiti renkasi prie rūgstančių sulčių šaltinio. Vabzdžių uoslė, kvapų pojūtis yra labai stiprūs, tad už kilometro rūgstančios trūkusio ąžuolo kamieno išskiriamos sultys jiems yra visai lengvai surandamos. Tokiais rūgimo kvapą skleidžiančiais objektais tampa žūvantys obuoliai, verdama obuolienė ar ant šakų kabailiuojantys aronijų, šermukšnių ir putinų vaisiukai.

Kai nutyla lietaus lašų barbenimas, nuščiūva vėjas ir plyksteli spalio antrosios pusės saulė, pasigirsta žiogai. Jų nedaug, šiuo metu gali groti tik 2-3 rūšys. Tačiau ausylas klausytojas gali surasti šiuos muzikantus savo darželio gėlėse, dirvono kiečių guote ar medžių šakose. Žiogai jau seniai atliko savo misiją, į žemę sudėjo kiaušinėlius. Daugelis jų iškeliavo nebūtin. Tačiau dalis jų kasmet išgyvena iki lapkričio pradžios ir, esant progoms, groja. Judrų ir balsingą gamtos metą jų svirpimas gal ir nedarytų jokio įspūdžio. Dabar žiogo trelės skamba labai optimistiškai. Tiesa, patys žiogai, jau aplūžinėjusiais sparneliais, ne tokie judrūs, kaip vasaros gale. Tačiau medšarkės ir gandrai – jų medžiotojai – jau senokai pasiekė Afriką, tad žiogai galės mums groti dar bent porą savaičių. Jei tik ruduo leis...

Neatsisakykite šio malonumo – prašvitus saulei sustokite prie žiedų, kur plazda rudens drugiai, ropinėja bitės ir vapsvos, sūpuojasi vorai ir tyliai, melodingai groja žiogai. Tokių progų šį rudenį tikrai nebus labai daug.

Selemonas Paltanavičius

    

 
Reklaminis skydelis